Tikrasis Europos veidas

Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai.

Lisabonos sutarties kūrėjų siekis, jog šios naujai gimstančios institucijos bus stiprus impulsas stringančiame Europos, kaip vieningos ir stiprios politinės jėgos tarptautinėje erdvėje, projekte, išsisklaidė kartu su didžiųjų Europos valstybių pasakytu tvirtu „ne“ stiprioms asmenybėms ES valdymo aparate. Be abejo, išrinkus Tony Blairą ES prezidentu ar Davidą Millibandą užsienio reikalų ministru, JAV, Kinija ar Rusija derybose su ES politiniais klausimais turėtų rimtus, savo poziciją tvirtai ginančius ir aiškią Europos viziją turinčius priešininkus. To nenori nei JAV, nei Kinija, nei tuo labiau Prancūzija ar Vokietija, sudarančios ES branduolį.

Išrinkdama tokius beveidžius asmenis į aukščiausias ES reprezentuojančias institucijas, Europa tik dar kartą apsijuokė prieš visą pasaulį, parodydama, kad jos fasadiniai pareiškimai dėl stiprios ES tėra muilo burbulas. Susiskaldžiusios ir vieningo politinio sprendimo priimti nesugebančios didžiosios Europos architektės nenori, o gal net bijo Senojo žemyno konsolidacijos perspektyvos, tačiau kažkodėl visam pasauliui apnuogina savo politinę šizofreniją, viena ranka kurdamos Europos konstitucijas ar lisabonos sutartis, o tuo pat metu kita ranka jas paniekindamos savo politiniais sprendimais, tokiais kaip praeitą savaitę.

Rinkimus ir jų užkulisius gaubė keisto demokratiškumo aura. Kaip žiniasklaidoje dažnai pažymima, buvo siekta, kad dviejų naujų pareigybių tandemas atspindėtų ES viduje esančią interesų įvairovę ir kad niekas neliktų nuskriaustas, pradedant atsižvelgimu į geografinį valstybių pasiskirstymą („Naujoji“, Rytų ir Vidurio ir „Senoji“, Vakarų  Europa) ir baigiant lyčių lygybe bei politinės ideologijos skirtybėmis.

Kita vertus, ten kur siekiama atsižvelgti į visas aplinkybes, rezultatas dažniausiai būna priešingas – įvairūs interesai marginalizuojami, o išrinktieji atstovai patys tampa jų (interesų) įkaitais. „Naujajai“ Europai atstovauja Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas, Pietų Europai – Europos Komisijos vadovas portugalas Jose Barroso, „Senąjai“ Europai – dabartinis ES prezidentas, centro dešinysis belgas Hermannas von Rompuy, o ES užsienio reikalų ministrė Catherine Ashton vienu metu atstovauja nuosaikiems socialistams, moterims bei specifinei ES valstybei – Didžiajai Britanijai.

Apibendrinant šią neva ES aukščiausių reprezentacinių postų visumą, matosi tik necharizmatiškų žmonių mišrainė, kurioje Lisabonos sutarties siekiai, tokie kaip politiškai konsoliduota Europa, atrodo dar labiau nutolę nuo realybės. Atstovavimo regionams, atskiroms valstybėms ar socialinėms grupėms sąvokos tapo beveik niekinės, nes išrinktieji žmonės ES biurokratijos drakoną reprezentuoja kur kas geriau, nei bet ką kitą. Realioje politikoje šie, neva ES piliečių interesų įvairovę turintys simbolizuoti politikai yra visiškai bedančiai politiniuose susirėmimuose su nacionalinių valstybių vadovais, tokiais kaip Angela Merkel ar Nicolas Sarkozy.

Baigiant, belieka apgailestauti, kad dar vienas ES, kaip politinio vieneto, galvanizavimo procesas patyrė fiasko. Svajos, jog Europos politika gali būti siejama su viena ar dviem asmenybėmis išsisklaidė nespėjusios kaip reikiant įsitvirtinti ES valstybių narių ir jos piliečių sąmonėje, o Henry Kissingeris ir toliau nematys reikalo palaikyti telefoninį ryšį su ES. Telieka kantriai laukti, kiek dar ES šerdies valstybėms užteks gėdos demonstruoti savo politinę dviveidystę, vis labiau primenančią sunkėjančią politinę šizofreniją.