Darsyk apie pavardžių rašybą

Abiejų Tautų Respublikos herbas. Paiimta iš Wikipedia.org

Pastaruoju metu suaktyvėjo viešos diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Aistros kilo dėl nacionalistiškai mąstančių Lenkijos parlamentarų bei žiniasklaidos atstovų pasisakymų, jog Lietuva yra nesvetinga kitataučiams šalis. Tai neliko nepastebėta ir Lietuvoje – jau kurį laiką dažnas rimtesnis publicistas narplioja pavardžių rašybos problemos peripetijas.

Tokios, aistras kaitinančios ir nereikalingą įtampą keliančios, diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atstovų yra pirmos po ilgo laiko tarpo. Ir kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio galva – bevertės.

Vertėtų pabrėžti, kad mes jau nebesame ta tarpukario tautinė valstybė, kurioje etniniai lietuviai jautėsi proteguojama visuomenės grupe, o visos kitos buvo menkavertės ir veik beteisės valstybės sudedamosios dalys.

Galima prisiminti ir tai, jog kartu su lenkais, jau penkerius metus esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Todėl mus sieja daugybė bendro politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įsipareigojimų, kurių nemenka dalis yra užfiksuota įstatymuose – europinėje teisėje (acquis communautaire). Beje, nederėtų užmiršti ir ilgus šimtmečius bendrą gyvenimą menančios Abiejų Tautų Respublikos.

Pati šiandieninė Lenkija, skirtingai nei tarpukariu, neturi jokių pretenzijų į Lietuvos teritorinį vientisumą, o atvirkščiai – yra viena artimiausių mūsų partnerių.

Galiausiai visi bandymai suardyti mūsų vienybės pamatus ar apkartinti abiejų šalių ilgaamžę draugystę, paprastai buvo lydimi džiaugsmingo krizenimo bei aplodismentų iš didžiausių politinių priešininkų pusės.

Manau, jog dažnam tautiečiui labai mažai turėtų rūpėti, kokiomis gi raidėmis bus parašyta bendrapiliečio lenko pavardė. Be to, tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę tos pačios lotynų abėcėlės raides, tad didelės problemos dėl rašybos neturėtų kilti.

Kita vertus, mūsų pačių kalboje yra adaptuota daug svetimų diakritinių ženklų, kurie sukelia begalę problemų tiek mums patiems, tiek ir mūsų pavardes bandantiems užrašyti užsieniečiams. To būtų galima išvengti pavyzdžiui, jei vietoje ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž būtų vartojamos dviejų lotyniškų raidžių kombinacijos.

Kur kas labiau nei lenkiškų pavardžių rašybos problema mane sukrėtė lietuviškų moteriškų pavardžių darkymo vajus. Kaip žinia, Lietuvoje įstatymais leista atsikratyti šimtmetinės tradicijos vedusios moters pavardę sudarant pagal vyro pavardės kamieną ir priesagą-galūnę –ienė, pakeisti neva „neutralia“ –ė. Šitokiu būdu, feministinio mąstymo paveiktos moterys, tikisi „paslėpti” savo vedybinę padėtį nuo visuomenės ir taip „išsivaduoti” iš vyro pavardės daromo „pažeminimo“.

Argumentas, kad pavardė su galūne –ė yra neutrali yra kiek absurdiškas vien jau dėl to, kad didžioji dauguma tokias naujadariškas pavardes pasirenkančių moterų yra vedusios. Aitės, utės, ytės pavardžių paprastai nekaitalioja. Tad galų gale prieinama prie paradoksalios situacijos, kai galūnė –ė išduoda, o ne paslepia šeimyninę padėtį.

Turėdami tokią archajinę ir išskirtinę tradiciją, kurios kitos tautos neturi arba jau, deja, parardo, turėtumėme ją puoselėti, o ne darkyti. Kiek keista, jog Lietuvoje dar likę pakankamai daug senosios kultūros ir tradicijų sergėtojų, kurie stoja į „žūtbūtinę kovą“ vos atsiradus novatoriškai iniciatyvai, kai tuo tarpu pastarasis atvejis sutinkamas visiškai abejingai.

Galiausiai, iškyla paralelė su dideliu širšu, kurį sukėlė Lietuvos lenkų siekis gatvių pavadinimus bei pavardes rašyti lenkiškai, kai tuo metu tylomis transkribuojama pati lietuvių kalba. Rūpinamės kaip uždrausti ar iškraipyti svetimą kalbą, o į savosios postmodernias metamorfozes nekreipiame dėmesio.