Neformalusis ugdymas – grėsmė ar pagalba?

Prieš  porą savaičių viešoje erdvėje netilo pasisakymai apie  kilpą, neriamą ant ties nežinios slenksčiu atsidūrusių  muzikos, meno, sporto mokyklų kaklo. Kaltininkė – darbo grupė, rengianti neformaliojo vaikų ir jaunimo ugdymo koncepciją. Šiandien  baimė ir kaltinimai pritilo. Laukiama, kas bus toliau.
Neformaliojo ugdymo koncepcijos rengimas artėja prie pabaigos. Dar šį rudenį ji, sėkmės atveju – patvirtinta švietimo ir mokslo ministro,  turėtų būti pristatyta visuomenei specialiai surengtoje konferencijoje.
Koncepcijoje įteisintas neformalusis ugdymas turėtų sudaryti sąlygas atsirasti naujoms, su socialinių gebėjimų ir vertybių ugdymu susijusioms, vaikams ir jaunimui skirtoms veikloms.
Kalbėdama apie socialinius gebėjimus turiu galvoje tokius dalykus, kaip pasitikėjimas savimi, atsakingumas, gebėjimas įveikti savyje įvairias nepagrįstas baimes, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiai, kūrybiškumas, verslumas ir pan.

Neformalusis ugdymas – neformaliojo švietimo dalis
Lietuvoje taip jau yra, kad platesnė sąvoka telpa į siauresnę. Visko sustatyti į vietas nepavyks. Priešingu atveju turėtume ne švietimo, o ugdymo sistemą, ne švietimo, o ugdymo ministeriją, ne švietimo, o ugdymo įstatymą.
Užsiėmimus, šiandien vadinamus vienu – neformaliojo švietimo – vardu,  Koncepcijos tekste siūloma įvardinti tiksliau ir skaidyti į tris tipus – profesinės linkmės, laisvalaikio ar saviraiškos, neformaliojo ugdymo.
Užsiėmimus muzikos, meno, sporto mokyklų per perklausas ar stojamuosius egzaminus atsirinktiems gabiems vaikams, savo (pra)gyvenimą siejantiems su profesionalia šių sričių veika, siūloma įvardinti profesinės linkmės užsiėmimais.
Tiems, kas nekovoja dėl medalių ar diplomų, bet džiaugiasi pačia veikla, kad ir lankydamas šokio ar keramikos būrelius, mokymosi plaukti užsiėmimus, skirtos laisvalaikio (saviraiškos) veiklos.
Trečiasis tipas – veiklos, kuriuose tikslingai ugdomas sąmoningumas, kūrybiškumas, kitos asmeninės savybės, socialiniai gebėjimai bei vertybės, muziką, sportą, kitas veiklas naudojant tik kaip priemonę. Tai – neformalusis ugdymas.  Būtent neformalusis ugdymas imasi dirbti ne tik su gabiaisiais, bet su visais vaikais, ypač – abejingais ir neaktyviais, kuriuos neformaliojo švietimo įstaigos (muzikos, meno, sporto mokyklos) dažnai atmeta ar nurašo.
Neformaliojo ugdymo moto galėtų tapti teiginys, kad visi mes esame gabūs ir talentingi, tik ne kiekviename iš mūsų šis talentas pabunda.
Neformalusis ugdymas siūlo kitą, visiškai naują ugdymo metodą. Tikslas -  ne tiesiog daug žinantys, bet  dalyvaujantys ir aktyvūs.
Tyrimų duomenimis šiandien Lietuvoje neveiklaus, apatiško, nemotyvuoto jaunimo dalis siekia 43 proc.  Lyginant su situacija kitose Europos šalyse šis skaičius – labai aukštas, ir mūsų valstybei tai kainuoja išties nemažai. Anot olandų atliktų tyrimų – 30 proc. nemotyvuotų žmonių sunaudoja 70 proc. valstybės biudžeto.

Kokybės užtikrinimas
Neformalusis ugdymas papildys šiandien veikiančią neformaliojo vaikų švietimo sistemą.  Koncepcijos rengėjų teigimu,  socialinių gebėjimų ugdymo negalima priverstinai užkrauti ant muzikos mokytojų ir priversti ugdyti vaikų socialines kompetencijas. Didelis dėmesys skiriamas šio proceso kokybei, kurio prievarta užtikrinti negalima.
Tačiau neformalusis ugdymas ugdo specifinius gebėjimus (kompetencijas) ir reikalauja specifinių kompetencijų iš ugdytojų. Todėl Koncepcijoje numatoma, kad nusprendusiems rimtai imtis socialinių gebėjimų ir vertybių ugdymo reikės gauti licenzijas. Tikimasi, kad šios veiklos licencijavimas, apsaugos jaunimą nuo žmonių, nepasirengusių susidurti su vaikų problemomis ir jas spręsti.
Licenzijavimo tvarką bus imtasi kurti, kuomet bus galutinai patvirtinta neformaliojo ugdymo koncepcija. Ji turėtų būti paprasta. Jei tai bus kaip dar vienas vėzdas virš mokytojų galvos -  sistema sužlugs.

Patys svarbiausi – finansavimo klausimai
Kalbant apie neformaliojo ugdymo finansavimą, susitarta tik dėl pagrindinių principų: finansuoti ketinama ne įstaigą, o vaiką. Kur vaikas eina, ten ir savo valstybės jam skiriamus pinigėlius atsineša. Konkrečią finansavimo tvarką rengs specialiai šiam tikslui suburta specialistų darbo grupė.
Neformaliajam švietimui valstybės skiriamas finansavimas neturėtų mažėti. Dabartinė situacija, kuomet neformaliojo švietimo veiklose dalyvaujančiųjų skaičius siekia tik apie  23 proc., nėra normali, į veiklas bus siekiama įtraukti žymiai daugiau vaikų ir jaunimo, nei šiandien.

Kalbant datomis ir skaičiais:
Iki 2010 pabaigos metų ketinama sukurti ugdytojų licenzijavimo (įstaigoms – akreditavimo) mechanizmą, apibrėžiant, kas ir kaip ją vykdys. Iki 2010 pabaigos taip pat bus parengtas neformaliojo ugdymo finansavimo (krepšelio) modelis. Iki 2012-ųjų vidurio finansavimo modelio veikimas  bus išbandytas vienoje ar keliose šalies savivaldybėse. Neformalusis ugdymas bus įteisintas nuo 2013-ųjų. Koncepcijos rengėjų manymu, treji metai – pakankamas laikas pasiruošti visiems, planuojantiems užsiimti neformaliuoju ugdymu.
Darbo grupės teigimu, įstatymų keitimų, ko gero, taip pat nepavyks išvengti. Planuojami keitimai Švietimo įstatyme, Jaunimo politikos pagrindų įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme.

Pabaigai
Nacionalinių ir  tarptautinių tyrimų rezultatai, akivaizdžiai parodantys, kad jauni žmonės Lietuvoje – vieniši, nelaimingi, nesaugūs, nusivylę, neveiklūs  ir abejingi. Linkę tyčiotis iš kitų ir patys kenčia nuo psichologinio smurto. Noras šią situaciją pakeisti suvienijo keturias ministerijas, Seimą, Prezidentūrą, nevyriausybines jaunimo ir su jaunimu dirbančias organizacijas.  Koncepcijos rengėjai įsitikinę, kad muzikos, dailės, sporto mokyklos, kurių veikla – neformalusis švietimas, turintis pagrindinį tikslą ugdyti sėkmingas ir laimingas asmenybes, neliks nuošalyje.