Europos komunikacijos kliūtys

Spalio 1-2 dienomis Klaipėdoje vyko kasmetinė Europos Sąjungos informacinio tinklo Lietuvoje konferencija, į kurią aš buvau pakviestas perskaityti pranešimą šiek tiek išdidžiu pavadinimu „Komunikacijos, dialogo ir bendruomenių kūrimo principai šiuolaikinėje interneto žiniasklaidoje“. Jam reikia vertimo. Paprasta kalba būtų „Kaip kalbėti su žmonėmis internete, kad ES skleidžiama informacija neliktų ignoruojama“. Ar aš žinau atsakymą į tokį klausimą? Manau žinąs – antraip nebūčiau sutikęs kalbėti. Bet nesu tikras, kad mano pasakojimas pradžiugino konferencijos dalyvius, nes lengvo kelio į žmonių protus ir širdis nepasiūliau.

Europos Komisijos ir Europos Parlamento atstovai Lietuvoje turi nelengvą misiją. Jiems reikia perduoti daugybę įvairių ES prioritetais paskelbtų žinių, idėjų, šūsnį diplomatine ir biurokratine kalba surašytos informacijos, teisės aktų, direktyvų ir kitų dokumentų išaiškinimus. Jei pakaktų tą medžiagą išsiųsti suinteresuotoms Lietuvos institucijoms, tai darbas ES informacinėse struktūrose būtų vienas malonumas, tačiau kai reikia pasiekti penkerius metus ES gyvenančius, bet labai menkai ją pažįstančius piliečius, tai tenka ieškoti išradingesnių būdų.

Ligšiolinę ES atstovų strategiją pirkti vietą pranešimams iš nacionalinių ir regioninių spaudos leidinių taikliai ir negailestingai įvertino pagrindinį konferencijos pranešimą skaitęs viešųjų ryšių specialistas Artūras Jonkus – spaudos pirkimas naikina žiniasklaidoje tas pačias vertybes, kurias propaguoja Europos Sąjunga. Parama tikrai pravertė jos gavėjams, tačiau ja buvo pasinaudota visiškai su ES informacija nesusijusiems tikslams, o spaudoje skelbta informacija skaitytojų sąmonės nepasiekė. Atviras klausimas, ar ji bent pasiekė jų akis?

Gal dėl nemalonaus prieskonio, kuris liko nuo tokios informacijos sklaidos padarinių, EK ir EP labai greitai pasuko Web 2.0 keliu. Facebook yra EK profilis, šiemet buvo įkurtas Euroblogas, neliko be dėmesio Tado Vidmanto ir pačių žmonių sukurti „Pandos-sugėdintojos“ YouTube klipai. Europarlamento atstovas Thibault Lesenecal priminė rinkimų kampaniją, kurios dalį ir aš mačiau milžiniškų vištų pavidalu stende prie Spaudos rūmų stotelės pakeliui į „Džiugo failus“ Radiocentro studijoje. Ko nebuvau matęs – tai smagių klipų su klykiančia mergina ir serijiniu žudiku, dviračių lenktynėmis bei banko plėšikais.

Dalis konferencijos dalyvių atvirai skeptiškai vertino ES ir URM (ministro V. Ušacko Twitter žinutes) iniciatyvas naujajame internete. Ta dalis tikriausiai galėtų būti laikoma spaudos „lobistais“ – daugiausiai replikų išgirdau iš vietinio Gargždų laikraščio „Banga“ redaktorės Vilijos Butkuvienės ir Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus. „Anos pusės“ žinutės: „Balsuoti eina tik pensininkai. Pensininkai interneto nenaudoja. Neduokite pinigų internetui, duokite laikraščiams“ ir „Remkite spaudą, kad ji neišnyktų kaip komunikacijos kanalas“. Aš abejočiau, ar pensininkai yra tokie jau euro-sąmoningi. Jie tiesiog daro tai iš pareigos ir įpročio. Tai, kad ES vertybės nepasiekė tų 18 atėjusių balsuoti procentų, rodo išrinktųjų į Europos parlamentą kontingentas. O dėl spaudos, tai kam ją gelbėti? Du milijonai Lietuvos gyventojų gali naudotis internetu. Po kelių metų galės visi trys. Atgyvenusias laikraštinės spaudos technologijas gali finansuoti tik turtingiausios pasaulio valstybės (Obamos administracija JAV ar Sarkozy Prancūzijoje) ir tai tik tol, kol jų piliečių pragmatiškumas nenugalės nostalgijos jausmo. Juk už viską moka patys žmonės. Geriau jau pasirūpintumėme, kad spaudos žurnalistikos vertybės ir neiškreipti etikos likučiai persikeltų į tekstus internete.

Jei iš spaudos pusės buvo skeptiškų nuomonių, tai iš naujųjų medijų atstovų – gal šiek tiek per daug optimizmo. URM elektroninės komunikacijos skyriaus vadovas Gytis Marcinkevičius paminėjo „nieko nekainuoja“. Girdėjau argumentus „pigu“ ar „nemokamai“ diskusijose apie naujus interneto ir socialinių tinklų projektus. Taip, žinoma, internete patalpinti tekstus, nuotraukas ar klipus yra labai pigu, ypač lyginant su tradiciniais žiniasklaidos kanalais. Tačiau jei ten dėsime tą patį turinį, kurį ES skelbė žiniasklaidoje, tai rezultatas tikrai nebus geresnis. Todėl vienoje pranešimų skaidrių įdėjau Dansu Dansu rastą ištrauką iš Olivier Blanchard teiginių apie socialinę žiniasklaidą: „Socialinė žiniasklaida nėra nemokama. Kainuoja žmonės, kainuoja technologijų išmanymas, kainuoja laikas“. Jei vienas sėkmingiausių ES informacinio tinklo projektų internete, Euroblogas (jis, beje, jau yra maždaug 13-tas skaitomiausias tinklaraštis Lietuvoje), buvo pigus įkurti, jis kainuoja nemažai pastangų ir laiko, net jei autoriai ten savo straipsnius skelbia be atlygio. O ką jei nuspręstume pereiti prie dar aktyvesnio bendravimo su žmonėmis internete?

Bijau, kad dalis žmonių mano šneką apie bendravimo metodus internete suprato ne kaip paraginimą, o kaip perspėjimą. O gal ir gerai? Sakiau, kad nepasieksi internete bendruomenių ir nesukelsi tikro susidomėjimo, tikro pokyčio galvose ar konkrečių veiksmų, jei bendrausi be aistros, be nuoširdumo ir lauksi rezultato po savaitės ar mėnesio. Jei nėra ryžto ar resursų, jei nėra žmonių, tikinčių idėjomis ir sugebančių jomis užkrėsti kitus, tai neverta nė pradėti. Tuomet išties lieka tik masinis tų pačių žinučių kartojimas milijoną kartų, tikintis, kad ilgainiui jos prasiskverbs pro ausų vašką ir taps tikrosiomis vertybėmis. Bet joks ruporas nėra toks galingas, kaip pačių žmonių balsai. ES reikia natūraliai „virusuotų“ patrakėlių, kurie rastų kelią pas žmones tiesiai, perduotų informaciją be tarpininkų, įtrauktų juos į diskusiją, o tada, žiūrėk, gal ir į Europą įstotume ne tik „de jure“…