Pamąstymai apie šiuolaikinį meną
Postmodernus menas. Nuotr. iš puslapio Sculpture.pe.kr
Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.
Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius. Daugiau…
Didelis būrys žmonių, savavališkai užėmęs pastatą, jame užsiima nežinia kokiomis veiklomis, reikalauja teisių ir nenori apleisti užgrobtos nuosavybės. Taip gali būti apibūdinti squater‘iai – po visą Europą (ir plačiau) paplitęs gyvenimo būdas, kuomet nenaudojamuose miesto pastatuose apsistoja alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkę žmonės. Buvau ir aš viename tokiame apsistojęs.
Prieš rašydamas šį įrašą pagalvojau, kad nutolsiu nuo Lietuvos žiniasklaidos pesimistinių, „laiptinės bobučių“ standartų ir parašysiu kažką nekritikuojančio, netgi motyvuojančio.
