Lyderystės beieškant
Praeitą savaitę skaitydamas žurnalą “Newsweek” atradau labai įdomų straipsnį apie Barako Obamos politiką Europos atžvilgiu. Straipsnis vadinasi “Looking for Leadership”. Jo autorius yra Denis Macshane – leiboristas, Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų narys ir buvęs šios šalies Europos reikalų ministras. Ministru šis poltikas buvo Tony Blero vyriausybėje 2002-2005 m.
Pirmiausia į akis krenta tai, jog šis autorius būdamas kairiųjų pažiūrų, kaip ir B.Obama, labai kritiškai vertina pastarojo užsienio politiką, kuri pirmiausia remiasi soft power ir yra stipriau, nei pirmtako, orientuota į Afriką ir Aziją. Keista, nes Europos socialdemokratai būtent ir akcentuoja didesnį soft powervaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir didesnę pagalbą trečiojo pasaulio valstybėms, t.y. pirmiausia Afrikai ir Azijai. Apie tai, gal būt, parašysiu kada nors vėliau.
Kol kas panagrinėkime puikų D.Macshane straipsnį. Jis rašo, kad B.Obamos pirmtakai visada buvo stipriai orientuoti į Europą. Ši orientacija nubrėžta jau Trumeno doktrinoje, kai JAV parėmė kovą prieš komunizmą senąjame žemyne. J.F.Kennedy stovėdamas prie Brandenburgo vartų ištarė garsiuosius žodžius “Ich bin ein Berliner”. Jimas Carteris kartu su Prancūzijos ir Vokietijos lyderiais įkūrė G7 forumą. Dar po kelių metų Ronaldas Reiganas stovėdamas toje pačioje vietoje, kaip ir J.F.K., griausmingai pratarė “Mr. Gorbachev, open this gate. Mr. Gorbachev, tear down this wall!”. H.W. Bushas parėmė Vieningos ir laisvos Europos idėją.Billas Clintonas tapo bene nuoširdžiausiu naująją Europos socialdemokratiją kūrusio Tony Blero bičiuliu, rėmėju ir bendražygiu. G.W.Bushas 2001 m. pasisakė už eurointegraciją ir euro įvedimą.
O kokia yra B.Obamos pozicija? Europiečiai jį ir toliau garbina kaip antibushą, tačiau niekas negali suprasti ko B.Obama nori iš Europos ar Europai. Jo valstybės sekretorė (užsienio reikalų ministrė) H.Clinton tęsia savo turą po Afriką bei Aziją ir Jungtinėse Tautose vaidina Rusijos diplomatijos vadovo Sergėjaus Lavrovo draugę. Specialusis pasiuntinys George Mitchell bando prastumti taikos susitarimus Artimuosiuose Rytuose. Viceprezidentas Joe Biden keliauja po Gruziją ir Ukrainą norėdamas parodyti JAV paramą šioms valstybėms. Tačiau B.Obama neturi pono ar ponios Europa. Nors JAV prezidentas atvyks į G20 susitikimą Londone, tačiau tai greičiau rodo, jog G7 ar G8 era baigėsi. Šių forumų baigtį rodo ir B.Obamos pagalbos finansų institucijoms planai, kurie yra labai mažai koordinuoti su Europos valstybių vykdoma panašaus pobūdžio politika. Priešingai, Kinija ir Indija šioje ekonominėje situacijoje B.Obamai atrodo žymiai patrauklesnės partnerės nei Londonas ar Berlynas.
Be aiškios JAV lyderystės – teigia D.Macshane – Europa ir jos lyderiai svyruoja. Obama daug kalba apie klimato kaitą, universalią sveikatos apsaugą, tačiau Europai reikia veiksmo. Tokioje situacijoje sunkiai suvokiama JAV reakcija į Rusijos išpuolius prieš Gruziją, Ukrainą, ESBO ir nuolatinę Vladimiro Putino kovą prieš žmogaus teises. Gal Obama Rusiją mato, kaip partnerę, ir tai jam padeda užmerkti akis tada, kai Kremlius nukrypsta nuo kelio? Niekas nežino. Dar vienas pavyzdys – Europos lyderių bandymas normalizuoti santykius su Libijos diktatoriumi Muammaru Kadafiu ir jį patraukti iš antivakarietiškos sotvyklos. Deja, nors ir kaip stengėsi Nicolas Sarcozy, Silvio Berlusconi ar Jungtinės Karalystės įstatymų leidėjai, viską sugriovė Vašingtonas vėl pareikšdamas, jog M.Kadafi remia terorizmą. Galima ginčytis ar Europos lyderių politika Libijos diktatoriaus atžvilgiu yra protinga ir atitinkanti jų vertybes, tačiau nenuneigiama, kad M.Kadafio valdomis dujų resursai gali tapti labai didele atsvara Rusijos dujininkų monopoliui.
Pačiam B.Obamai jau kyla keblumų, kai yra kalbama apie karą Afganistane, nes didžiausiose jo sąjungininkėse, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, artėjant rinkimams vis labiau stiprėja pacifistinės nuotaikos ir raginimai išvesti karius iš Afganistano. Jei B.Obama nesusirūpins šia problema, vėliau gali būti jau per vėlu. O vienoms Jungtinėms Valstijoms išlaikyti tokio mąsto operaciją greičiausiai neįmanoma ir jų lauktų panaši baigtis, kokia ištiko SSRS tame pačiame Afganistane.
D.Macshane tokį keistą B.Obamos elgesį bando paiškinti ir tuo, jog tai bene pirmasis JAV prezidentas neturinti stirpaus asmeninio ryšio su Europa. Ankstesniųjų JAV prezidentų giminių šaknys buvo Europoje. Kai kurie jų mokslus baigė būtent Europoje, mėgdavo čia atostogauti. Nepamirškime ir tokių iškilių euroamerikiečių, kaip Henry Kissinger ar Zbigniew Brzezinski, kurie patarinėjo JAV prezidentams ir įėjo į pasaulio istoriją, kaip vieni iš genealiausių tarptautinių santykių specialistų, svariai prisidėjusių prie Šaltojo karo pabaigos.
Straipsnyje užsimenama ir apie liepą Rytų Europos eksprezidentų ir ekspremjerų – liberalų, konservatorių ir socialdemokratų – pasirašytą atvirą laišką B.Obamai, kuriame klausiama apie jo atsidavimą Euro-Atlantinei bendruomenei. Šį laišką pasirašė ir buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Laiške aiškiai pasakoma, kad dabartinė karta augo žavėdamasi JAV prezidentų kalbomis ir veiksmais paremiant demokratiją Europoje ir euroatlantines vertybes bei idėjas. Laiškas buvo mandagus, tačiau kartu ir labai aiškus: Obama privalo neapleisti tradicijos, kuri prasidėjo su H.Trumanu, ir padėjo į Europos kontinentą atnešti taiką, klestėjimą, laisvę ir demokratiją.
Barackas Obama Europoje vis dar turi daug rėmėjų, tačiau laikas bėga ir europiečiai papraščiausiai nebežino ko jis tikisi iš senojo žemyno. Pirmą kartą nuo 1945 m. atsirado JAV lyderiavimo tarp valdančiojo Europos elito vakuumas. Ir ar be Amerikos stumtelėjimo Europa žino kur ji nori ar kur jai reikia eiti?
Denis Macshane straipsnis greičiau yra skirtas ne paiškinti kodėl B.Obama elgiasi taip kaip jis elgiasi, o nuogastąvimų, dėl JAV prezidento europinės politikos, kurie vis dažniau kylą ir kuo toliau tuo labiau aštrėja, susisteminimui.
Kaip ir minėjau, mane pirmiausia nustebino tai, kad šį straipsnį rašo žmogus, kuris pagal savo politines pažiūras turėtų remti Obamą. Visgi raščiau šiam įdomiam niuansui paaiškinimą – Didžioji Britanija pirmoji iš Europos valstybių patyrė, koks yra B.Obamos požiūris į europiečius. Vos pradėjęs savo kadenciją B.Obama liepė išsiųsti atgal į Didžiąją Britaniją bronzinę Winstono Churchillio biusto skulptūrą, kuri nuo rugsėjo 11 įvykių stovėjo JAV prezidento kabinete. Tai buvo Didžiosios Britanijos Vyriausybės dovana JAV prezidentui. Šis žingsnis buvo ne tik B.Obamos ženklas, kad geri santykiai su Europos lyderiais nera jo prioritetas, bet ir parodė visišką netaktą, nes ši skulptūra simbolizavo įpatingą JAV ir Didžiosios Britanijos ryšį. Taip pat pabrėžčiau, kad Tony Blero vyriausybė buvo nuosekli J.W.Busho užsienio politikos rėmėja, kas taip pat prieštarauja B.Obamos antibushizmui.
Geras ir idomus straipsnis. Isiterpsiu nebent su pora smulkmenu, kurios galetu atverti daugiau poziurio tasku i kaikurias is smulkemnu:
1. Sia savaite buvo placiai publikuojami gandai, kad tarptautiniai nepriklausomi ekspertai, isleide (jei neklystu) 1.5 mlrd euru ir paaukoje 9 menesius irode, kad pries metus pietu kaukeze vykusio konflikto kaltininkai vis delto yra pats Tbilisis su Michailo Saakasvilio vadovybe priesaky. Oficialios isvados turejo buti atspausdintos dar penktadieni, bet kaip pastebejau Lietuvos ziniasklaida neskuba patiekti informacijos. Sunkiai filtruojasi matyt toks posukis uzsitesusiuose ivikiuose.
2. Laiskas B. Obamai, mano manymu, buvo nusivylimo reiskinys, jei neklystu, labiausiai palaikytas lenku, del naujos B. Obamos politikos ir stabdomo priesraketinio skydo dislokavimo toje pacioje Lenkijoje. Suprantama – be priesraketinio skydo Lenkija negauna ir G.W.Busho zadetos nemazos kompensacijos. Manau tai buvo pagrindine laisko esme. Visos kitos asaros buvo privarvintos del galimybes padeti kuo daugiau parasu. Ir vis delto, rezultate turime rimta is mirties tasko pasistumejusi dialoga tarp JAV ir Rusijos, butent del to paties priesraketinio skydo.