Kiek gyventojų gyvens Lietuvoje 2050? (II)

Ministras buvo pakeistas, o veiksmų, kovojančių su mano aprašytomis problemomis, imtasi nebuvo.

Kol kas ir visos pastangos mažinti nusikaltimus kelyje ar tiesiog eismo pažeidimus nedavė rimtų rezultatų. Automobiliuose taškomės kone sparčiausiai Europoje, nors, rodos, vairavimo teisių įgijimo sąlygos nėra jau tokios visai skylėtos. Ir nesam tokie turtingi, kad turėtumėm daug atliekamų automobilių, pinigų neprotingai brangiam kurui. Tačiau tai nesudaro sąlygų kultūringam ar bent gyvybei nepavojingam vairavimui.

Sako, žmonių kultūrą parodo situacija keliuose. Nesame mes juose kultūringi. Kaip ir gyvenime apskritai – ne tik nesisveikiname viešose įstaigose, bet ir užsimerkiame prieš nusikaltimus vykstančius mūsų kieme ar troleibuse. Jau nuo mažų dienų didesne vertybe laikomas bailus tylėjimas (apsimestinė drąsa) negu tiesa, skundikas vaikui tampa tokiu pat baisiu žodžiu, kaip gėjus (visos šio žodžio formos) – nors iš tiesų daug tų pačių vaikų, tiek vadinančių šiuo žodžiu kitus, tiek bijantys juo būti apšaukti, iš tiesų patys tokie yra. Tai panašu į JAV tarnybose vykstančią „nieko neklausk, nieko nesakyk“ politiką. Tik čia tai taikoma viešajame gyvenime, netgi šeimos rate. Ir tas vaikutis, kuris išgirs, kad du vyrai gali būti kartu, nebus blogesnis nei tas, kuris to nežinos, bet nuolat jaus potraukį, tačiau niekur negaus informacijos (prisiminkime nepilnamečių apsaugos įstatymą) ir gali daryti tai, ko vėliau gailėsis visą gyvenimą. Lygiai ta pati situacija kaip ir lytinis auklėjimas – vaikai privalo šiuos dalykus žinoti.

Ne ką retesni ir absurdiškų žmogžudysčių atvejai, kasdien nušviečiami žinių laidose, kuomet gyvybės nevertinantys visuomenės atstovai, apsiginklavę lazdomis, peiliais, šautuvais vaikšto po kaimus ir miestus ir atakuoja apsiginti nesugebančius senelius, kurie jiems viską atiduotų, kad tik išsaugotų gyvybę. Tačiau iš kažkur, iš pasąmonės klodų ištrūksta plėšrūno instinktas (tiesa, būdingas tik žmogui) ir visiškai užvaldęs mąstymą padaro ginkluotąjį žudiku. Tuomet susirenka išbyrėjusius centus, galbūt batus (ne kiekviena auka net ir iš pažiūros atrodo ką nors daugiau turinti). Ir visa tai vyksta mūsų kaime.

Esu regioninės politikos šalininkas ir esu prieš Vilniaus virtimą metropolija. Tik turėdami pasirinkimą tiek savo paties, tiek turistų atžvilgių, mes galime sukurti konkurenciją: tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Iš apleisto kaimo, kuris, rodos taip toli, kad net iš Seimo nematyti, išvykstantys pagirioti ir darbo nesurandantys sunkiai įsitvirtina ir mieste, pabando laimę užsienyje. Tačiau šie žmonės kaimiečiai, o kaimiečius galime įrašyti prie nevykusių žmonių kategorijos (panašiai kaip Minedą prie nevykusių dainininkų). Surasta dar viena Lietuvos problema. Kita vertus, gal ir gražus noras – padaryti visus Lietuvos žmones intelektualiais miestiečiais. Tuomet ūkio darbams, statyboms bus reikalinga pigi darbo jėga, mus pasiekianti dažniausiai iš Rytų. Tačiau tipiškas lietuvis turi savo nuomonę: pats skynęs Airijoje braškes, priešinasi kinų „invazijai“ į Lietuvą. Jau nuolatiniais tapę neonacių (?) žygiai, ko gero, sulaukia šiuo metu didžiausio palaikymo ir atspindi daugumos lietuvių nuomonę, tad visuomenę galima vertinti pagal šią grupę. Būdingas rasizmas prisidengiant patriotizmu, tačiau čia atsiranda paradoksas: patriotai, siekdami šalies gerovės, priešinasi imigrantams, kurie ir prisideda prie valstybė kilimo. Tuomet klausimas – ar tos pažiūros neslepia kokių nors kitų idėjų ir tikslų? Apie tai galime kiekvienas pamąstyti, nes jie veikia sistemingai ir kuria planus, kuriuos, regis, dabartinės situacijos sąlygomis jiems pavyks įgyvendinti.

O dabar galime paskaičiuoti: nežiūrėdami esamos krizės ir jos veikimo rezultatų (sutiksime – krizė laikina), emigracija ne tik kad nemažins apimčių, bet netgi sparčiai augs. Ir prie to prisidės visos socialinės grupės, kurias diskriminuoja tiek konkrečiai įstatymai, tiek jų nebuvimas kai kuriais atvejais, taip pat ir visuomenė, tampanti vieno didžiausių šalies dienraščio zombių armija. Net stebėtina, kaip niekam nevykstant, galima pūsti tokius muilo burbulus, o žmonės jais įtiki ir laukia lietaus lyg iš debesų. Nepamirškime ir imigrantų bei tautinių mažumų (joms, rodos, šalyje irgi ne vieta, gal išskyrus tik gerą užnugarį turinčius Vilniaus regiono lenkus). Savižudybės, atitinkamai, bent jau nemažės, karas keliuose – kiekvieno asmens rankose, nusikaltimai ir požiūris į juos – auklėjimo ir aplinkos padarinys. Visiškas Vilniaus centravimas Lietuvos žemėlapyje, atmetant kitų miestų gyventojus kaip antrarūšius. Ekonomiškai stipriose šalyse, o juk Lietuva tokia pretenduoja būti, labai sunku kovoti su mažėjančiu gimstamumu, ir jei Lietuva suras tam panacėją – galėsime tik didžiuotis ir siūlyti nacionalinę praktiką Vakarų Europai. O galiausiai – atsigręžiame į Bažnyčią, instituciją, kuri jau du tūkstančius metų nenori keistis , taip ir mes tapsime valstybe-atgyvena, bukletėliuose vadinančia save modernia valstybe, o iš tiesų tapatinanti save su Iranu, kuriame galutinį žodį svarbiais klausimais taria patriarchas.

Kas mokėsi pradinėje mokykloje, mato, kad skaičiaus nepadidinsi nuolat atiminėdamas. Planas gražus, tačiau jau vien ir 3mln. gyventojų skaičiaus išlaikymas būtų optimistiškas siekis.

Sukonstruok savo nuomonę.