Kiek gyventojų gyvens Lietuvoje 2050? (I)
Prieš kurį laiką buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras , kad jo vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija imasi priemonių, kad jau galbūt mažiau kaip po 40 metų Lietuvoje gyventojų padaugės stulbinančiais beveik 19 procentų. Nuo dabar gyvenančių trijų su trečdaliu mūsų padaugės iki sveikų 4 milijonų. Pavartojau epitetą „stulbinančių“ todėl, kad paskutinius dvidešimt metų gyventojų skaičius mažėjo. Ir ne trupučiu, o pakankamai sparčiai – jau netekome 10 procentų gyventojų. Per 2007 metus gyventojų skaičius dėl įvairių priežasčių sumažėjo apie 19 tūkst. ir tai – kasmetinė tendencija.
Pritariant ministro nuomonei, konstatuotina, kad: sparčiai padidės naujagimių skaičius ir jis pagaliau pralenks mirčių skaičių (tam tereikia padidinti gimstamumą 60 procentų). Tuo pačiu turėtų būt siektini ir kiti tikslai – sumažinti milžinišką savižudybių skaičių, mirties kelyje atvejų, sirgimus įvairiomis ligomis. Taip pat tektų stabdyti sparčią emigraciją ir skatinti jau emigravusiųjų sugrąžinimu. Tačiau net ir pavertę šiuos skaitmenis vos vos teigiamais, toks spartus gyventojų skaičiaus augimas neįmanomas.
Pažiūrėkime, štai, į dabartinės vykdomąją politiką ir Lietuvos politikos ir visuomenės žmonių siekius ir nuomones.
Šeima. Kuomet Martinas Lutheris pakabino savo tezes ant Vitenbergo katedros durų, katalikiškasis pasaulis tai priėmė kaip iššūkį. Bijodama keistis ir po įsitvirtinimo praėjus tūkstančiui metų Katalikų Bažnyčia stojo į kovą, kad išlaikytų savo įtaką, o svarbiausia – aukščiausio rango dvasininkų turtus. Nebuvo atsižvelgta į žmonių interesus, net priešingai – pati reformacija, turėjusi palengvinti žmogaus ir Dievo santykį, katalikų teologų buvo pristatoma kaip erezija. Būtent kova tarp katalikų ir protestantų atnešė į Lietuvą švietimą, nes iki tol krašte niekas nematė mokslo prasmės. Tačiau protestantai įsigalėjo didelėje Europos dalyje, šalyse, kurios šiuo metu yra pasiekusios ekonominę gerovę. Vėliau jos tapo pionierėmis keisdamosi ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse – įteisino balsavimo teisę moterims, suteikė galimybę tuoktis homoseksualiems asmenims. Šiaurės šalys nebijojo keistis ir būtent taip priartėjo prie paprasto žmogaus: jos suvokė, kad dalis piliečių yra homoseksualūs ir kad jie, gyvendami kartu, sukuria tai, ką žmonės per amžius vadino šeima. Taip vienur gimė partnerystė, kitur santuoka. Natūralu, kad šiuo metu yra svarstoma galimybė įsivaikinti ir taip padaryti šeimą pilna. Tokie įstatymai yra kuriami ne mažumoms įtikti, o parodyti gyventojams, kad jie yra saugūs ir gerbiami piliečiai: nesvarbu, koks esi, ką mėgsti, už ką balsuoji, tu esi pilietis, tu dirbi ir prisidedi prie šalies gerovės.
Tuo tarpu Lietuvoje trūksta tokio elementaraus suvokimo, valstybė, nuolat išskirdama savo „elitinį“ pilietį, diskriminuoja šiek tiek kitokį. Pagal kuo daugiau skirtingų požymiu imsime nagrinėti visuomenę, pamatysime, kad ji sudaryta iš daugybės skirtingų ląstelių, todėl atsisakyti vienišų tėvų, homoseksualių porų (o tai tėra vos pora žmonių vertinimo aspektų) teisinio pripažinimo, reiškia teigti, kad ta dalis visuomenės yra nereikalinga. O tai jau kelia dvejonės ne tik valstybės požiūrio į piliečius, bet ir pačių piliečių saugumą: kas bus kitas? Kaip neišsiskirti iš masės, kad kitas įstatymas ar nutarimas nesikirstų su mano gyvenimu? O žmonės, kankinami tokių klausimų, tikrai negali būt šalies patriotais ar kurti gerovę aplink save, ypač turint omenyje tai, kad dažnai dėl teisinių apribojimų jie to daryti negali.
Tokiems žmonėms liekančios išeitys – savižudybė ir emigracija. Jos, mano nuomone, yra pakankamai panašios, tiesiog skiriasi asmens santykis su savo galimybėmis: savimi pasitikintieji važiuoja ieškoti tų kraštų, kur juos priims ir, išnaudodami, leis susikurti norimą gyvenimą, o viskuo galutinai nusivylusieji (tarp jų taip pat pasitaiko nesusitaikančių su kitokia lytine orientacija) pasirenka vaistų buteliuką, daugiaaukščio stogą ar tilto atbrailą.
Emigraciją renkasi ir kita socialinė grupė – studentai. Aukštojo mokslo reforma yra būtinas žingsnis, su tuo turėtų sutikti visi blaivaus mąstymo žmonės. Tačiau kaip tai bus daroma – kiekvienas turi savo nuomonę. Valdančiosios daugumos nuomonė nesutampa su daugumos studijuojančių, jau baigusių ar niekada neįstojusių. Tačiau visko vienu metu padaryti negalima: iš oro neatsiras kompetentingų profesionalių dėstytojų, kokybės kreivė nešaus į viršų. O pagal naujai priimtą studijų tvarką, Lietuvos aukštosios mokyklos pralaimės su kitų Europos šalių mokymo įstaigomis. Nors kai kur jos ims didesnius mokesčius už mokslą, tačiau viršų paims kokybė ir universiteto vardas. O pagal dabartinius reitingus, mūsų senas mielas Vilniaus Universitetas nepatenka į pasaulio universitetų 500-tuką. Užsienio šalių studentai pamirš kelius į Lietuvą, o ir patys lietuvaičiai galimai padvigubins (patrigubins, etc.) emigracijos apimtis. O baigusieji užsienyje ne dažnai jaučia meilę valstybei, kuri nesudarė jiems įgyti išsilavinimo. Be abejo, nekalbu apie absoliučiai visus, gal tik absoliučią daugumą. Kuomet jaunas, vos vidurinę baigęs žmogus palieka šalį, tuomet visos grįžimą skatinančios kampanijos bus bejėgės. Tam reikia didesnių pastangų viso žmogaus gyvenimo, auklėjimo metu.
Bus daugiau
Kaip sako vienas baisus dienraštis: nesutinki? Diskutuokime!
Straipsnyje minima, kad pirmas žingsnis:
“bus siekiama užmegsti dialogą su tauta ir išsiaiškinti, koks šeimos modelis yra priimtiniausias”
Žodžiu, kaip visada, vietoj ryžtingų politinių sprendimų, daromos studijos, analizės, komisijos, tyrimai, svarstymai…
“Būtent kova tarp katalikų ir protestantų atnešė į Lietuvą švietimą, nes iki tol krašte niekas nematė mokslo prasmės” – yra šaltinių, nurodančių, kad Lietuva žymiai anksčiau buvo apsišvietusi, o tai, ką autorius mini, gali būti tik Bumblausko propaguojama nuomonė dėl tam tikrų, matyt, tikslingų priežasčių.
O pats įrašas įdomus, laukiu tęsinio
Aš turėjau omeny apie aukštųjų mokyklų (jų atitikmenų) nebuvimą LDK. Lietuviai išsilavinimą įgydavo “užsienyje”. Bent tiek man yra žinoma iš ne vieno šaltinio. Būtų įdomu sužinoti, kaip ten buvo “iš tikrųjų”.
O dėl pasitarimo su žmonėmis – ultradešiniųjų valdžios atstovų požiūris tikrai neatitinka šiuolaikinių šeimos realijų.
Su bendra autoriaus mintim visiskai sutinku, taip kad galiu tik “papostringauti”.
Homoseksualai. Man tai yra liga, kuria reikia gydyti. Vis delto, as neturiu nieko pries juos. Tegul gyvena, kuria ir dziaugiasi. Nereikia tik eit ir rekt per Vilniu kad toks esi ir tau vienam baisu, liudna, todel nori susirast daugiau tokiu kaip tu. Jie turi (beveik) pilnas teises ir galimybes kaip ir visi like (nekalbu apie isivaikinimus ir pan. – neaisku ka pasakys tas ugtelejes vaikas), todel nematau kodel is to reiketu pust tokius burbulus, kurie cia aplink skraidzioja – “leisti, neleisti, uzdrausti…”.
Mokslas. Pries keleta metu pati Lietuva pradejo maratona “diplomas uz aukstaji” vaikymasi:
• anksciau aukstasis mokslas buvo tiem, kas myli moksla ir nori mokytis, ne visi turejo galimybes
• veliau beveik visi darbo skelbimai mirgejo su “butina: aukstasis isilavinimas…”, vos ne sandelininko pareigom
• pasekoje – perpildyti universitetai, kritusi studiju kokybe
• dabar turime: reformas ir paciu darbdaviu susivokima, kad koki universiteta individas bebutu baiges – diplomas greiciausiai neatspindes jo realiu galimybiu
• vykdome reformas, mazai kas gaunasi, rengiame apkalta Steponaviciui.
• laukiame tesinio.
Na, turint omeny, kaip pats tamsta A. Kubiliaus pasipasakojo apie tai, kaip jis nemato nieko blogo, jei studentas nemoka dvieju skaiciu sudaugint, bet turi pinigu – reiskias gali sau studijuoti, nereikia daug ir noreti.
P.S. palengvejimui – kaip jums atrodo, kiek dar liko mums “augti” iki vakaru, kad galu gale ir pas mus baznycioje atsirastu soul dainas traukiantis jazz-band’as? Pas mane baznycioje jau gitara skambina. Tiesa – dar ne elektrine.
Teoriškai, gospelas neturėtų ateiti iki tol, kol šalyje neims vyrauti protestantizmas.
O gatvėje eisenų metu “draugų” ieško ir studentai, ir profsąjungos, ir skinai ir dar krūvos kitokių nukrypėlių, kuriems gulėti ant sofos nėra prioritetas ir kurie naudojasi savo konstitucine teise tai daryti.
G’E
visai neseniai vyko ir kažkoks katalikų paradas
įtariu, kaip ir homoseksualai, norėjo surasti bendraminčių.
P.S. homoseksualizmas iš ligų sąrašo išbrauktas
Marius Gorochovskis
Konstitucine teise – taip. As uz. Bet tiesiog gilinuosi i priezastis “kam”? Tikrau nemanau jog tik del to, kad tokia konstitucine teise egzistuoja. Manau norima tiesiog isrekti “mes cia, mes esam ir busim tarp jusu”. Na gerai, tai savaime suprantama. As- nieko neturiu pries, kad jie tarp musu, bet kam rekt? O siaip, prisimenant tai, kad Lietuva siuo atzvilgiu konservatyvi, manau praeis tam tikras laikas, kai homoseksualizmas taps priimtinesnis liaudziai. Tada ir baigsis visi sitie marsai ir tik tada bus galima objektyviai zvelgti i “uz ir “pries”. O dabar yra “varomas dievas i medi” ir gasdinama pensininku karta su besibuciuojanciais vyrais. Kyla heteroseksualu nepasitenkinimas. Neramumu niekas nenori. Is cia gaunasi draudimai eitynems. Tada jau homoseksualu nepasitenkinimas. Ir vel tiap pasaka be galo. Manau homoseksualai buvo ir bus. Klausimas tik ivikiu sekoj ir ju intensyvume.
Domantas:
jei kazkas kazkada sugalvojo tai isbraukti is ligu saraso, nereiskia kad visi tam dabar turi pritarti ir taip galvoti
P.S. ir vis delto manau kad paradas paradui nelygus
G’E,
na, toks komentaras lygus pasakymui “jei kažkas kažkada sugalvojo parodyti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai, nereiškia, kad visi tam dabar turi pritarti ir taip galvoti”
ir vienas, ir kitas faktas yra moksliškai patvirtinti ir lygiaverčiai
na, čia tiesiog dėl tikslumo
o su teiginiu “visuomenė taps pakantesnė savaime” irgi nesutinku. moterys lygiavertės netapo savaime. jos kovojo. žiauriai, skausmingai, bet savo pasiekė. taip pat ir juodaodžiai. dabar lygiai tokia pati su homoseksualais. keisčiausia, kad visuomenė iš istorijos nesimoko ir vis kartoja tas pačias klaidas (na, juk moters balso teisės neturėjimas mūsų akimis dabar atrodo klaida, ane? tas pats, manau, po 50 metų bus ir su įvaikinimais, santuokomis ir pan)
As nesakau kad pakantumas atsiras visiskai savaime. Tiesiok dabartine musu liaudis ir butent dauguma yra konservaryvi. Kol liaudies poziuris nepasikeis, kuo didesne ir sunkesne kova bus, tuo didesnis pasipriesinimas atsiras del to paties konservatyvumo. Bet zinoma – kova buvo ir bus. Todel is esmes as su tavim sutinku.
O del pirmo komentaro… ka jei ziuret taip – zmones sutverti daugintis. Kas tai dar galetu buti jei ne sutrikimas, nukrypimas ar pan? Toleruoti tai ar ne – jau kitas klausimas.
G’E,
)
nagi taigi liberalumas IRGI savaime neateina – jam reikia padėti, šviesti visuomenę, atverinėti akis (aš čia toli gražu ne tik apie homoseksualizmą
o priežastis, kodėl žmonės yra sutverti (taip pat dar klausimas, ar tikrai kažkas juos labai tvėrė) – visai atskira diskusija
Kiek iš istorijos pamenu, niekas savaime neatsitiko: Didžioji Prancūzijos revoliucija įvyko ne tada, kai monarchai nutarė suteikti žmonėms teisių ir laisvių, o patys – pasitraukti iš sosto. Nepriklausomybę prieš 20 metų atkūrėme irgi ne dėlto, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo ir mes nebeturėjome kur dingti: valstybė buvo atkurta žmonių pastangomis ir darbu.
Paminėti galima ir juodaodžių, moterų, homoseksualų judėjimus – nė vienu atveju jiems (tarkime, JAV) nebuvo pasiūlyta iš draugiškumo tapti lygiais. Ir p. Obama turi būti dėkingas (be kita ko) tiems juodaodžiams, kurie nesitaikstė su netolerancija jų atžvilgiu ir pasipriešino sistemai. Kodėl Lietuvoje turėtų būti išimtis ir seksualinė laisvė, žmonių savivoka ir kiti dalykai turėtų ateiti į žmonių sąmonę savaime? Pensininkai keis pensininkus, ir tai nereiškia, kad šie bus kažkuo pranašesni.
Ar žmonės sutverti dirbti? O mylėti? Mokytis? Keliauti? Statyti? Griauti?
O tie, kurie bent vieno iš šių nedaro yra iškrypę/ sutrikę?