Žmonės be pilietybės

“Vėtros” legionierius rungtynes su “Fulham” Anglijoje stebėjo už grotų – štai tokia tragikomiška situacija atsitiko vienam sostinės komandos legionieriui iš Estijos. Įgijo jaunuolis tam tikros patirties, dargi praplėtė „Vėtros“ gerbėjų ratą, o kadangi rungtynės praktiškai nieko nebelėmė, tai ir sportinių pasekmių įvykis neturėjo. Tiesa, gal ir galėjo sostinės komanda kreiptis į ambasadą (neaišku kieno, žmogus gi be pilietybės) ir jei „Vėtra“ turėtų, kiek svarbesnį statusą tarptautinėje arenoje būtų kilęs didesnis skandalas, tačiau ką gali klubas, jei tarpvalstybiniu mastu ši situacija, jau kurį laiką yra užšaldyta.

Iš pažiūros, kaltas lyg ir pats žaidėjas, nenorintis ar nesugebantis, kaip ir 120 tūkst. kitų rusų kilmės Estijos gyventojų išlaikyti nacionalinės kalbos egzamino ir gauti Estijos pilietybę. Nežinau kiek sunkus tas egzaminas, bet norėčiau tikėti, kad tikrai įveikiamas, taigi peršasi natūrali išvada, kad jam tos pilietybės visai ir nereikia. Kitas variantas būtų Rusijos pilietybė, kurią, jaunuolis pagal savo kilmę, jeigu užsinorėtų, galėtų gauti, bet ir šito jis nesiekia.

Lieka vienintelis variantas tokie „pilkieji“ niekieno piliečiai ir jų situacija yra kažkam naudinga. O čia matematika labai paprasta, absoliuti dauguma tokių asmenų yra rusų kilmės ir, gaunant Estijos pilietybę, jie netenka bevizio režimo į šalį, kurioje tikėtina gyvena daugelis giminių, palaikomo verslo santykiai ir pan. Tuo tarpu, gaunant Rusijos pilietybę netenkama visų socialinių garantijų suteikiamų paprastam Estijos piliečiui, bei galimybės keliauti po Šengeno šalis. Štai taip gražus Rusijos žingsnis, pritaikant bevizį režimą visaip kaip skriaudžiamiems bendratautiečiams, sukuria dilemą į kuria pusę pasukti beveik 10 proc., Estijos gyventojų. nors prieš tai bet kokia proga Rusija pati primindavo, apie didžiules rusakalbių problemas gaunant pilietybę. Atsiranda puikus ešelonas kritinei masei, galinčiai įtakoti šalies stabilumą, tuo pačiu parodoma, kaip Rusija nepamiršta savų ir mielai bet kada juos priimtų atgal, nors pakankamai aišku, kad kur kas geriau, kad pastarieji bruzdėtu anapus sienos. O „nepiliečiai“ ne taip ir nori į istorinę tėvynę, idėjiškai jie kartu, o pragmatizmas daugeliu atveju nusveria jau įprastu tapusio gyvenimo būdo ir Europos pusėn.

Taigi, kas kalti dėl „Vėtros“ žaidėjo nuotykių: estai principingai reikalaujantys egzaminų, rusai „verčiantys“ dvejoti dėl pasirinkimo, ar patys niekaip neapsisprendžiantys „pilkieji“ – spręskite patys. O ši situacija posovietinėje erdvėje toli gražu nėra vienetinė, todėl nors Lietuvoje panašaus varianto dėl daugelio aplinkybių išvengti pavyko, kai kur akcentuojami dalykiški ir pragmatiški santykiai su Rusija turėtų būti plėtojami, nepamirštant niekur nedingusių didžiojo kaimyno ambicijų.