Miestas mieste: Lietuviška (NE)sėkmės paslaptis
Lietuvoje nuo seno turime sostinę ir dar keletą ar keliolika miestų. Anksčiau garbingą miesto statusą patvirtindavo Magdeburgo teisių įgijimas. Vėliau miestu galėjo vadintis gyvenvietės, kuriose žemės ūkyje buvo užsiėmę ne daugiau kaip pusė gyventojų. Tačiau XXI amžiuje tokių formalumų neužtenka, reikalingas konkretus objektas. Iš naujo savo vertę turintys įrodyti miestai galiausiai už pastangas būna apdovanoti nuosavu prekybos ir pramogų centru AKROPOLIU. Šalyje veikia jau keturi tokie prekybcentriai, tad galima konstatuoti, kad turime 4 Europinio (?) lygio miestus.
Tačiau ne veltui pradžioje išskyriau sostinę ir miestus. Pirmojoje A. (sutr. Akropolis) yra integrali miesto dalis, atitinkanti tam tikros visuomenės dalies poreikius. Antrieji, tuo tarpu, tapo to paties priglaustojo miesto įkaitai: patogiose vietose įsikūrę A. pritraukia didelę (didžiąją) dalį miestų gyventojų ir svečių. Alternatyva reikalinga ir sveikintina – pajutusios konkurenciją, miestų savivaldybės gali bandyti ieškoti naujų, įdomių būdų gerinti/gražinti miestus. Tačiau šiuo metu koją kiša ir krizė, o jau kur pakištos dvi kojos – ten jau skausminga griūtis. Rimčiausiai krito Kaunas, rodos, taip ir nespėjęs įsibėgėti. Vilnius atitrūko toli į priekį, sutvarkęs tiek centrinę, tiek senąją miesto dalis. Klaipėda taip pat sėkmingai išnaudojo savo kaip uostamiesčio, vokiškojo miesto pliusus. Šiauliai taip pat nesnaudė ir restauravo bulvarą – Laisvės alėjos atitikmenį, negana to, spėjo ir areną pasistatydinti. Taip ir liko Santakos miestas su apgriuvusiu Senamiesčiu, morališkai ir fiziškai nusidėvėjusia Laisvės alėja ir daugybe nerealizuotų projektų.
Kauno Akropolyje
Tačiau blogybių yra visur. Nors ir ta pati Laivės alėja “pasidabinusi” nuomos pasiūlymais, tačiau tiek Šiauliai, tiek Klaipėda, rodos, lipa ant kulnų. Pagrindiniams žmonių srautams išsikėlus iš centro, šie paliko ramybės oazėmis. Tačiau ta ramybė labiau panaši į negyvus miestus — vaiduoklius, kuriuose neverda gyvybė, anksti baigiasi naktinis gyvenimas, o prekeiviai tikrai negali džiaugtis padaromomis apyvartomis.
Pačiuose A. ir kituose prekybcentriuose reiškiasi tos pačios elgesio formos: žmonės būna minioje, jaučia socialumą, ieškoma partnerių – rodos, lyg pats XX a. miestų centrinės aikštės judėjimas. Tačiau ar esate pastebėję, kad A. ir panašiuose gražiai įrengtuose centruose visos puošmenos ir dekoracijos tesiekia kokius tris metrus, aukščiau jų – metalo karkasai, pilkos sienos ir lubos. Tarytum tai būtų kino aikštelė, visur būtų įrengtos filmavimo kameros, neapimančios tų negražiųjų aukščių, o visi lankytojai – tai aktoriai, siekiantys savo 15 min. šlovės. Kita vertus, lankymasis parduotuvėse – atkeliavusio vartotojiško gyvenimo būdo esminis bruožas. Taigi, tai įrodo, kad tai nėra laikina, kad žmonės paliks gatves, parkus, tiltus, paupius ir persikels į uždarus prekybos centrus, savyje talpinančius “autentišką” miesto architektūrą menančius butaforinius interjero elementus. Taip žmogus priartėja prie prekių, o kartu – galimybės vartoti. Kuo mažiau individui svarbus ilgaamžiškumas, vertybės, tikrumas, tuo labiau jis tenkinasi efemerišku prekybos cento patrauklumu.
Laisvės alėjoje
Ar tradiciniai susitikimai prie Laisvės alėjos fontano/Vaikų pasaulio bus pakeisti susitikimais „prie eskalatoriaus“ prekybos centre? Ar važiavimą į centrą, pasivaikščiojimą jame išstums pasivaikščiojimai nesibaigiančiomis prekybcentrių alėjomis? Juk jau seniai tam, kad surastų norimą avalynės skyrių, vilniečiai važiuoja ne į Gedimino prospektą, o į Talino alėją (ne, ji ne Naujamiesty ir ne Žvėryne, o A.), o kauniečiai gali dar labiau didžiuotis – ištisos miesto gatvelės tapo integruotomis į A. plotą, tikrasis miestas mieste. Daugėjant naujų hyper-mega-giga-prekybcentrių, buvimo gamtoje ar tikrajame mieste laikas mažėja konkurentų-dėžučių naudai.
Gal socialinės ir architektūrinės vizijos padės seniesiems, Magdeburgo arba bent sovietmečio laikų miestams atgyti ir susigrąžinti pozicijas, mesti savo priešininkams iššūkį arba bent taikiai sugyventi nuolat konkuruojant. Antraip lietuviškieji miestai greit neteks tapatybės ir taps neįdomūs ne tik turistams, bet ir patiems sau. Tuo metu apie patriotiškumą, meilę ar bent pagarbų ryši savo miestui bus galima tik skaityti senuose, pirmojo XXIa. dešimtmečio blogo įrašuose.
Sutinku su autoriaus mintimis. Tie didieji prekybcentriai tikrai nedaro mūsų didiesiems miestams ypatingos naudos, nes dauguma turistų pirmiausia važiuoja apžiūrėti ne senamiestį, o šiuos prekybos milžinus. Žinoma, čia gal pačios miesto valdžios kaltė, jog leido tokius statinius statyti visai šalia centro (Kauno atvejis). Galbūt tokius obejktus reikia įkurdinti kur nors užmiestyje (kaip pvz.: “Mega”), kur ir senamiestis ne taip arti, ir susisiekimas nėra lengvas…
Sutinku, Dainiau, tokiems centrams vieta už miesto. Tiesa, dėl turistų irgi buvau labai nustebęs, kai viena pažįstama (dirbanti Klaipėdos A.) papasakojo, kad gidai ten atveža turistų grupes.
is kur tas lietuviskas noras viska sureguliuoti savaip? jeigu zmones eina i prekybos centrus, reiskia, jiems to reikia. zmones patys pasirinks, ko jiems reikia ir ko ne. jeigu turistai vaziuoja, reiskia nori shoppintis (viena is turizmo sudedamuju daliu yra shoppingas, pats nepraleidziu progos ta padaryti budamas uzsieny). bet ne, padarykim prekybos centrus, kur susisiekimas blogas. ot litovcai.
to dark black, prie ko cia savaip? kokiam normaliam europos mieste prekybos centrai nera uzmiestyje? as, manau, straipsnis ne apie kur ir kaip iskelti nekropolius (beje manau ju pikas jau praeityje) o apie vartotojiskumo tiesiogini brukima ir tokios cocacolines kulturos propagavimo nuo to ir apsidaro reikia (o kas del turistu tai jo baltarusiai tai vaziuoja)
tikiuosi netapsim jav kur for fun jaunimas eina i shopping molla …
siaip geras blogas daugiau tokiu!!!
Apsilankykite Trier (seniausias Vokietijos miestas) arba Metz (Prancūzija) ir suprasit, kad didieji prekybos centrai turi būti miesto centre. “Urmo bazės” būna už miesto, bet šių dviejų miestų gyvenimas verda centre. Abu jie yra nedideli: Trier – 100 000, Metz – 130 000 gyventojų. Trier centre stovi 4 dideli “Merkurijai” ir dar ne viena didelė firminė parduotuvė. Ir žmonės ten važiuoja apsipirkti ir iš kitų miestų ir šalių. Bet jis tuo pačiu ir labai turistinis, turintis romėnų laikų vartus, pirtis, tiltą, amfiteatrą, vieną seniausių Katedrų ir daugybę gražių pastatų. Ten visas senamiestis pilnas žmonių, kurie gali ir apsipirkti, ir pasigrožėti miestu, ir pasilinksminti, ir pavalgyti. Ir jiems nereikia trenktis kažkur už miesto. Tad Kaune gali būti ir Akropolis, ir Merkurijus, ir dar keli dideli prekybos centrai miesto centre. Vieną pastatyti vietoj Lituanicos, kitą vietoj Vikondos (Donelaičio g.), trečią Kęstučio gatvėje ir tuomet žmonės norėdami pabūti keliuose eis per miestą, kur galėtų rasti kavines ir daug kitų mažesnių parduotuvių. Visa esmė, kad žmonės dabar renkasi ten kur yra automobilių (ir būtinai nemokamos) stovėjimo aikštelės.
Manau, kad žmonės nenorės pabūti keliuose, jiems užteks vieno, kuriame galima praleisti pusdienį, o miesto centras taptų tranzitinėmis gatvėmis/šaligatviais. Kaune nėra daug turistų, o vietinių gyventojų tikrai nepakaktų centre užpildyti keliems Akrtopoliams/Megoms bei Laisvės alėjai ir Senamiesčiui. Prekybcentriai renkamiesi dėl to, kad ten nebrangiai/už dyką galima prastumti laiką.
Strapsnis iš dalies ir apie asmeninius vertybinius dalykus – nesinori, kad vienintelė žmonių pramoga ir pomėgis būtų parduotuvė. Ir nemanau, kad esu vienas toks.
Sutinku, kad dabar “nebrangiai/už dyką” galima praleisti laiką prekybos centre. Bet ir Laivės alėjoje tą galima padaryti. Nesutinku, kad žmonėms užtenka vieno prekybos centro, jei jie ieško sau prekės. Prekių pasiūla nėra pakankama, o kainos dažnai didesnės už kokybę. Todėl dažnai žmonės priversti keliauti per kelis prekybos centrus. Bet jie yra ne miesto centre: Molas – Šančiuose, Mega – Šilainiuose, Senukai – Pramonės rajone. Tik Akropolis centre. Kad apkeliauti juos reikalingas automobilis. O nei Laisvės al., nei Senamiestis neturi tvarkingų, patogių stovėjimo aikštelių. Tai kam žmogui vargintis, kai jis gali patogiai nuvažiuoti į prekybos centrą.
Galima padiskutuoti ir kita tema: Ką žmogus gali rasti miesto centre? Kodėl jis turėtų neiti į prekybos centrą?
Kelių kvailų žmonių noras ramiai gyventi miesto centre privedė prie to, kad jau beveik 10 metų vakarais nevyksta jokių nemokamų/mokamų koncertų miesto centre. Rotušės aikštė tuščia ir nejauki. Tik kelios kavinės. Taip atrodo ir senamiestis ir Laisvės al. Kokie realūs veiksmai daromi, kad ten grižtų žmonės?! Tik draudimai: triukšmauti draudžiama! Davatkų rojus!
Buvau Bretanėje kai visą savaitę vyko “Muzikos vasara” šventė. Visame centre, ant kiekvieno kampo, skvero grojo muzikantai. Stilių ir triukšmo makalynė. Bet buvo smagu, nes žmonės rinkosi kas jiems patinka. Pilnas miestas žmonių.
Praėjusį savaitgalį Liuksemburgo miesto centre vyko “Street A(rt)nimation” festivalis. Visame centre vaikščiojo klaunai, mimai, įvairūs megėjiško ir profesionalaus teatro aktoriai. Buvo rodomi lėlių, rankų teatrai.
Ir tai tik keli pavyzdžiai kaip nebrangiai ir paprastai galima pritraukti žmonės į miestą. Ir tuomet tikrai užteks Kauno gyventojų, kad užpildyti miesto centrą. Taip kaip būna per Kaziuko mugę.
Oi. Pabaigiau ir vėl pirkimu.
na, Kaunas taip pat darė panašias akcijas, dažnai vyko įvairūs renginiai, jų reklamas buvo galima pamatyti viešajame transporte ir kitur. Turbūt problema pačių žmonių mentalitete, nes į tuos renginius tiesiog niekas nėjo. Buvo graudu žiūrėti, kaip gyvai groja kapela, stengiasi suorganizuot kokį žaidimėlį, į juos vangiai spokso ir nuošaliau stovi kokių 20 žmonių, o už 5 metrų visu garsu užleidę savo muziką ,,indėnai”. Gaila organizatorių pastangų ir tų žmonių, kurie sutiko dalyvauti. Tuo tarpu A. žmonių pilna. Nors nėra jokios programos. Ir ne perka ten kažką paaugliai, o tiesiog trinasi. Laisvės alėjoj slampinėt nėra prasmės, nes ten nėra žmonių, o ir Merkurijaus su Maxima, kurioje buvo galima siemkių ir alaus nusipirkt, nebėra.