Lietuvos ryšiai su Azerbaidžano Respublika. Kam rūpi žmogaus teisės?

Šiandien gavau kolegos Gedo Soročkos laišką apie vakarykštę jo deportaciją iš Azerbaidžano. Mane šokiravo ne tik pats faktas, bet ir aplinkybės, kurioms tai buvo padaryta.

Mūsų kolegos žurnalistai nėra politikai. Todėl vizitai į kitas šalis, kuriose siekiama pabendrauti su kolegomis, niekaip nesusiję su politiniais konfliktais ar jų eskalavimais. Ir tai tikrai nereiškia, kad žurnalistai atstovauja valstybės kokią nors politinę poziciją.

Nors Gedas Soročka nėra LŽS narys, visgi atsižvelgdamas į šią situaciją šiandien faksu kaip LŽS pirmininkas jau kreipiausi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų gauta detali informacija iš Azerbaidžano valdžios institucijų paaiškinanti situaciją ir pateikianti įvertinimus tų pareigūnų veiksmų, kurie priėmė sprendimą deportuoti G. Soročką.

Beje, gegužės mėnesį Armėnijoje lankėsi žurnalistų delegacija, kurioje buvo ir LŽS nariai. Todėl gali būti, jog jiems taip pat gali ateityje tekti susidurti su žmogaus ir žurnalisto teisių pažeidimais Azerbaidžane. Lietuvos Respublika ir valdžios institucijos pagal Konstituciją privalo ginti savo piliečius ir jų teises. Todėl belieka laukti Lietuvos URM pajėgumų išbandymo – apgins ar ne savo pilietį. O gal viską nulems tik noras prekiauti ir kurti vien ekonominius santykius? Tuomet galima tarti sudie “žmogaus teisėms” ir valstybės pagarbai savo piliečiui.

Štai čia trumpa nuoroda į tai, kokius kol kas pavyko santykius derinti Lietuvai su Azerbaidžanu. Man taip atrodo, kad kol kas prioritetas yra vienas – verslo santykiai.

O štai trumpa istorija, kurią papasakojo G. Soročka.

2009 metų liepos 19 dieną, sekmadienį, jis su Panevėžio „Ekrano“ komanda išvyko į Azerbaidžano sostinę Baku. Ten „Ekranas“ šiandien, antradienį, liepos 21 dieną, žaidžia UEFA Čempionų lygos antrojo kvalifikacinio etapo atsakomąsias rungtynes su Baku „Baku“ klubu.

Baku oro uoste delegacijos lėktuvas nusileido naktį, jau liepos 20-ąją, 1:00 val. vietos laiku. Oro uoste kiekvienas iš Lietuvos futbolo čempionų delegatų užpildė Azerbaidžano vizai gauti reikalingus blankus, sumokėjo po 60 eurų vizos mokestį. Oro uosto (pasienio) darbuotojas surinko visų delegatų pasus ir, pažadėjęs juos ryte grąžinti su vizomis, išleido komandą į viešbutį. Miegoti komandos vyrai išsiskirstė apie 3:00 vietos laiku. 5:05 val. ryto į kambario telefoną paskambino priimamojo darbuotojas, paklausė, ar kalba su Gedu Saročka. Po 10-15 minučių (po pakartotinio skambučio) G. Soročka nusileido žemyn.
Čia jo laukė du nepažįstami vyrai civiliais rūbais. Liepė eiti į kambarį ir tuoj pat grįžti su manta. Vyrai skubiai paprašė sėsti į baltą BMW. Pakeliui vienas iš vyriškių prasitarė, kad G. Soročka bus deportuotas, nes jo pase yra Kalnų Karabacho viza (Armėnijos ir Kalnų Karabacho vizos pase atsirado 2009 metų gegužės 13-22 dienomis, kuomet su Lietuvos žurnalistų futbolo rinktine dalyvavo tarptautiniame futbolo turnyre Armėnijoje).

Kaip paaiškėjo oro uoste, jis buvo teisus. Pasikvietę į kabinetą pareigūnai paaiškino, kad jis turi palikti Azerbaidžaną, nes jo pase – Kalnų Karabacho viza. Jis sakė: „Jei tavo pase Kalnų Karabacho viza – tai reiškia, kad tu pripažįsti jo suverenumą.“ Pareigūnas beveik nereagavo į paaiškinimus, ką G. Soročka veikė Armėnijoje ir Kalnų Karabache, trumpai išdėstė Kalnų Karabacho istoriją.

Nors į Azerbaidžaną G. Soročka atvyko tik su vienu tikslu – teisingai informuoti Lietuvą ir pasaulio futbolo bendruomenę apie populiariausią pasaulyje sporto šaką. Nieko blogo nepadaręs jis tapo kaltu prieš jo dar nematytą valstybę. Oro uosto darbuotojai jam grąžino 60 eurų ir vizos blankui pildyti panaudotas nuotraukas.

Liepos 20-osios ryte, 7:40 val., AIR BALTIC lėktuvas (reiso nr 733), išskraidino jį į Rygą.

Deportacija neleido kolegai dirbti darbo, dėl kurio vyko – raštu ir vaizdu informuoti Lietuvos futbolo visuomenę apie Azerbaidžano futbolą, FC „Baku“, Panevėžio „Ekraną“, UEFA Čempionų lygos antrojo kvalifikacinio etapo atsakomąsias rungtynes ir viską, kas su jomis susiję.

Panevėžio FK „Ekranas“ patyrė nuostolį sumokėdamas už kolegos kelionę lėktuvu, tam tikrą sumą už viešbutį, informacijos “badą” oficialioje internetinėje svetainėje.

Bet ar tai vieninteliai praradimai? Kaip turėtų jaustis bet kuris kitas Europos Sąjungos pilietis, jei su juo būtų pasielgta lygiai taip pat?