Lietuvos politikai skaičiuoja kiek kitaip, nei visa Europa
Jiems atrodo, kad mokesčiai yra vienintelis kintamasis lygtyje. Jei jį padidini, rezultatas neabejotinai didėja, tuo tarpu kiti dydžiai, tokie kaip koeficientai, iš kurių tie mokesčiai dauginasi, yra konstantos. Na, bent jau jiems.
Lietuvos viešbučiai ir restoranai su tuo anaiptol nesutinka. Liepos 5-osios vakarą, kai visa Lietuva minėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, viešbučiuose ir restoranuose buvo užgesintos šviesos – patalpas apšvietė tik žvakės. Tokioje protesto akcijoje dalyvavo apie 300 viešbučių iš visos Lietuvos didžiausių miestų ir lankomiausių kurortinių miestelių. Nepamirškime, kad minėtos šventės proga Lietuvą lankė daugybė aukštų kitų Europos bei pasaulio šalių pareigūnų.
Esu tikras, kitų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalių atstovams bus įdomu sužinoti, kodėl viešbučiai ir restoranai protestuoja – ir sužinoję, manau, bus stipriai nustebę. Šiek tiek skaičių: iš 27 Europos šalių 20-yje PVM mokestis apgyvendinimo paslaugoms neviršija 10%. Liuksemburge jis tik 3%, Prancūzijoje – 5,5%, tuo tarpu Lietuvoje jis siekia 19%, ir Vyriausybė žada dar jį didinti. Tai – dar ne pabaiga.
Tuo metu, kai visa Europa viešbučiams ir turizmui laisvina mokesčių gniaužtus, Lietuva (ir, atrodo, Latvija) juos tik dar labiau veržia. Vyriausybė, atrodo, pamiršta, kad turizmas yra vienas didžiausių įplaukų šaltinių tada, kai nieko kito paklausaus pasiūlyti interesantams negalime. Neturime nei naftos klodų, nei deimantų kasyklų, tačiau turime 99 kilometrus jūros, turime Vilniaus ir Kauno senamiesčius, Druskininkų pušynus, turime ežerus ir upes. Tai – lobis, kuris nesunkiai konkuruotų su kitų šalių gražumais, jei Vyriausybė suprastų, kad didindama mokesčius panaikina galimybę konkuruoti Europos turizmo rinkoje.
Lietuvos ir kitų ES valstybių sulyginimas ekonominės krizės sąlygomis yra toli gražu trumparegiškas. Turtingos ir aukštus finansinius pajėgumus turinčios Vakarų valstybės turi žymiai geresnes sąlygas skolintis. Daugelis yra sukaupusios nemažus finansinius rezervus (beja tai padarė ir Estija), o tai padeda toms valstybėms nedidinti mokesčių ir skolinantis finansuoti įvairias verslo šakas. Lietuvos pasiskolinimo galimybės yra prastos, palūkanos didelės ir jei šiuo metu imtumėmės beprotiškai skolintis, tai reikštų, jog krizė tęstūsi labai ilgai, nes tektų grąžinti milžiniškas paskolų palūkanas, kurios biudžetą tiesiog skandintų, kaip nereikalingas balastas. Dėl turizmo verslo sektoriaus, tai šalys, kurios patiektos pavyzdžiais turi labai gerai išvystytą turizmo infrastruktūrą, tai yra didžiulė jų biudžeto pajamų dalis ir vienas pagrindinių verslų. Pavyzdžiui Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos savo ekonomika remiasi pramone, todėl šios valstybės į ją ir investuoja. Nelyginkime Vilniaus senamiesčio su Paryžiumi ar Druskininkų pušynų su Alpėmis ir jų eglynais.Tai visiškai ne vienreikšmiai dalykai. Jei norima plėtoti turizmą Lietuvoje, teks surasti specifinę sferą, kuri sudomintų turistus ir gebėtų konkuruoti su Vakarų turistiniais centrais. Ir čia nepakaks pasakyti, kad mūsų miškai ar ežerai gražūs. Taip, jie gražūs. Mums gražūs, tačiau tokių grožybių galime atrasti kiekvienoje valstybėje, o unikalumo, pripažinkime, mums trūksta.