Antras kartas bloge. Ne ką drąsiau nei pirmą. Vadinasi, dar nepersilaužiau, bet turiu tikslą pajausti komfortą ir elektroninėje erdvėje, taip ir padarysiu.
Šiandien aš apie tai, kokie galime būti. Mano išeities teiginys – galime būti visokie. Kas turite abejonių, rekomenduoju pažaisti žaidimą „šešios skrybėlės“. Štai kai kurie psichologai dažnai jį taiko, nes tai itin veiksmingas metodas – ypatingai jei dar niekados nesate persikūnyję į kitą asmenį, verta pabandyti. Žaidimas vyksta paprastai – visi dalyviai (rekomenduojama ne daugiau šešių) kartu sprendžia jiems pateiktą užduotį. Tai gali būti pavyzdžiui, Lietuvos transporto kamščių mažinimas skatinant lietuvius važinėti dviračiais. Žaidime skirtingos skrybėlės simbolizuoja kiekvieno dalyvio skirtingą „vaidmenį“. Tai gali būti JAV prezidentas Barack‘as Obama,  Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, garsus Lietuvos veikėjas (amžiną atilsį) Vytautas Kernagis, pašilaičių daržovių parduotuvės prekiautojas, Marijampolės autoserviso meistras.

Štai vienas video startui:

Saigon gyventojai labai sėkmingai važiouja per sankryžą, eismą tik prilėtindami, tačiau nesustabdydami, nors ir nėra net elementaraus šviesoforo. O mes leidžiame milijonus statyti žaliesiems koridoriams mieste.

hype

1: deception, put-on 2: publicity ; especially : promotional publicity of an extravagant or contrived kind

Kodėl kiekvieną kartą, kai man pasako žodžių junginį „MP3 Player“ prieš akis man iškyla IPOD‘as?

Ar kada nors uždavėte sau klausimą: kodėl visuomenė masiškai renkasi kokybe ir kitais parametrais prastesnius prietaisus, nors jų pasirinkimas ir prieštarauja logiškam sprendimui?

Kodėl vietoj IPOD‘o nesirinksime pigesnio ir kitais kriterijais jam nenusileidžiančio (ar net pranašesnio) grotuvo? Kodėl žmonės nešioja Ray-Ban akinius, nors kai kuriems jie akivaizdžiai netinka? Kodėl, kai pagalvojate apie baltąją mešką, jį būtinai turi būti su Coca Cola buteliu rankoje?

Šiandien gavau kolegos Gedo Soročkos laišką apie vakarykštę jo deportaciją iš Azerbaidžano. Mane šokiravo ne tik pats faktas, bet ir aplinkybės, kurioms tai buvo padaryta.

Mūsų kolegos žurnalistai nėra politikai. Todėl vizitai į kitas šalis, kuriose siekiama pabendrauti su kolegomis, niekaip nesusiję su politiniais konfliktais ar jų eskalavimais. Ir tai tikrai nereiškia, kad žurnalistai atstovauja valstybės kokią nors politinę poziciją.

Nors Gedas Soročka nėra LŽS narys, visgi atsižvelgdamas į šią situaciją šiandien faksu kaip LŽS pirmininkas jau kreipiausi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų gauta detali informacija iš Azerbaidžano valdžios institucijų paaiškinanti situaciją ir pateikianti įvertinimus tų pareigūnų veiksmų, kurie priėmė sprendimą deportuoti G. Soročką.

Beje, gegužės mėnesį Armėnijoje lankėsi žurnalistų delegacija, kurioje buvo ir LŽS nariai. Todėl gali būti, jog jiems taip pat gali ateityje tekti susidurti su žmogaus ir žurnalisto teisių pažeidimais Azerbaidžane. Lietuvos Respublika ir valdžios institucijos pagal Konstituciją privalo ginti savo piliečius ir jų teises. Todėl belieka laukti Lietuvos URM pajėgumų išbandymo – apgins ar ne savo pilietį. O gal viską nulems tik noras prekiauti ir kurti vien ekonominius santykius? Tuomet galima tarti sudie “žmogaus teisėms” ir valstybės pagarbai savo piliečiui.