Tarptautinė diena prieš neapykantą

Gegužės 17-ąją pasaulis paminėjo IDAHO arba Tarptautinę Diena Prieš Homofobiją. Ši diena pasirinkta dėl to, kad 1993m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. Ką reiškia ši diena LGBT bendruomenei ir visai visuomenei?

Jei perskaičius antraštę pasidarė neaišku, kas yra homofobija, tai apibrėžimas šit koks: baimė arba panieka homoseksualams ir iš to sekantys veiksmai. Jis taip pat apibūdina homoseksualų diskriminaciją. O homoseksualumas – tai lytinė orientacija, kuomet asmuo jaučia seksualinį potraukį tos pačios lyties asmeniui.

Vis dėlto, rašau ne apie homoseksualumą, o apie homofobiją. O tai (nors ir sufleruotų), nėra paniška baimė, tai yra neapykanta. Pastaroji, nesvarbu, kokiame kontekste, yra neigiamas dalykas. Gali būti krikščioniu ar ateistu, neapykanta yra visapusiškai nepriimtinas dalykas, tačiau atspindintis ne tą, kurio nekenčia, o tą, kuris nekenčia. Deja, blogai įsisavinus vertybes ar aklai priėmus svetimas, darosi sudėtinga atskirti, kas yra gerai, o kas yra blogai, kur yra asmens ribos ir teisės. Neapykantos laikymas viduje dar nėra pats blogiausias atvejis, žymiai blogiau, kai ji yra skleidžiama ir sukuriama norma – yra normalu nekęsti. Ir čia jau nebesvarbu, ko nekęsi – kitos lytinės orientacijos, kitos lyties, amžiaus, socialinės padėties ar rasės. Negatyvios informacijos skleidimas, grasinimai susidoroti ir netgi teisių varžymai sukuria aplinkybes, panėšėjančias į segregaciją ar holokaustą – taip nesudėtinga pakeisti juodaodžius ar žydus gėjais/lesbietėmis/transseksualais.

Atrodytų – tiek to, galima riboti jų veiklą ir plitimą (to, be abejo, nesustabdysi), ir paaukoti kaip visuomenės išsišokimą, tačiau devynis kartus pamatuok, dešimtą – pjauk. Ko represinė valstybė (prie to šiuo metu linkstama) imsis „pažabojusi“ gėjus? Be abejo, jos veiklos metodai negali keistis, visuomenė turi būti nuolat bauginama ir turėti (ar susikurti) sau priešų. Tad visai greitai būtų imamasi kitų, kiek nors nepilnaverčių socialinių grupių, nukrypstančių nuo normų. Visų pirma tai būtų invalidai, tautinės mažumos, vienišos motinos… Sąrašas gali būti begalinis, gali greitai nuo normos atsiskirti kauniečiai (juk ne paslaptis, kad esam nemėgstami), tuomet kauniečiams bus neleidžiama išvykti iš šalies, užsiimti verslu ir panašiai. Gal kvailas pavyzdys, tačiau tik tol, kol galima jaustis saugiai, kai yra puolami kiti. O kas per visuomenė, kurioje visi nekenčia/yra nekenčiami visų? Ar ji gali pasiekti ekonominę, socialinę gerovę? Geriau nelaukti ir neskatinti engimo proceso ir jo sukeltų rezultatų, geriau integruoti LGBT bendruomenę į visuomenę kaip integravome karaimus, kaip norime integruotis, išvykę į Vakarus ar atsidūrę nepažįstamoje kompanijoje vakarėlio metu.

Tačiau vis atsiranda gydytojų, besiskelbiančių galinčiais išgydyti homoseksualumą (dauguma pasaulio medikų bei psichologų tai pasmerkė). Homoseksualumas nuolat priešpastatomas religijai, suponuojant, kad vienoje šalyje jiedu negali sutilpti. Ne vienoje šalių jie puikiai žengia koja kojon ir dvasininkai noriai sutuokia homoseksualias poras; juk tikrieji Lietuvos patriotai turėtų žinoti/prisiminti, kaip Lietuvoje (kad ir seniai seniai) laisvai vyravo įvairios tautos ir religijos. Lietuviai, beje, sudarė mažumą, tačiau jų niekas nediskriminavo. Tad kokios problemos iškilo dabar? Lietuvoje LGBT bendruomenė ėmė kurtis tik po Sąjungos griūties (juk iki tol Sovietų Sąjunga buvo ta valstybė, kurioje nebuvo homoseksualių asmenų, taip paneigdama faktą, kad kiekvienoje visuomenėje jų skaičius svyruoja nuo 3 iki 10 procentų visos populiacijos). Mūsų šalis iš pat pradžių nervingai žiūrėjo į kitokius nei jie patys. Taip nervingai, kad jiems suteikė super galių, priskyrė ypatingą vaidmenį dalyvaujant pasaulio vystymesi ir net ekonominėje krizėje. Jau nekalbant apie tai, kad vien būdami visuomenėje jie suskaldo šeimą, nuolat pabrėžiant šios tradiciškumo principą (tradicinė, turbūt, reikėtų suprasti tėvų užsakyta pagal kraičio kiekį, o ne iš meilės).

Dar nuolat kalbama, kad lesbietės ir gėjai nori privilegijų. Sakyčiau rėkiama, ne kalbama. Pasigilinus giliau, matosi, kokios čia tos privilegijos:
>· teisė būti savimi ir neslėpti orientacijos. Atrodytų, niekas nedraudžia, tačiau giliai glūdintys stereotipai ir kalėjimo žargonas daugumą atstumia nuo coming out (tai terminas, apibūdinantis kitokios lytinės orientacijos atskleidimą). Žmonės renkasi dvigubą gyvenimą ir nesijaučia saugūs prisipažinti net savo šeimai ir draugams.

Susirinkimų teisė. Miestų valdžiai dalinant leidimus rengti mitingus, piketus, eisenas, paradus visiems norintiems, LGBT žmonės nuolat gauna neigiamą atsakymą. Tai motyvuojama saugumo užtikrinimu (suprask – jeigu eisit, mūsų policija jūsų negins, o mes nenorim pasirodyti neigiamai prieš Europą).

· Teisė į partnerystę ir įsivaikinimą. Nesuteikus pirmų dviejų, apie šią šalyje beveik neužsimenama, nors Europoje vis daugėja šalių, pasisakančių už partnerystę.

Visuomenė nuolat buvo gąsdinama, kad LGTBT nori surengti gėjų paradą Lietuvoje. Dieną prieš IDAHO, kuomet vyko Eurovizija, Maskvoje ir Rygoje įvyko gėjų eisenos. Ir žinot ką, jos toli gražu skyrėsi nuo to, kas buvo lietuvaičiams brukama į galvą. Nebuvo nei nuogybių, nei sekso pozų demonstravimo. Tačiau buvo gausus priešininkų būrys, ko niekada nebūna Vakarų eisenose, kur dalyvauja visi miestų žmonės. O Lietuvoje viskas tarsi veidrodžiu atsimuša: pas mus skinų eisena vertinama kaip patriotinis įvykis. Nesakau, kad gėjų eisena prilygsta piligrimystei, tačiau ji žymiai artimesnė tokiai katalikiškai Lietuvai nei skinų savo jėgos demonstravimas.

Gėjų eitynės Rygoje (TJA nuotr.)

IDAHO – diena prieš neapykantą, prieš smurtą, diskriminaciją – yra švenčiama vos dviejų organizacijų Lietuvoje – Tolerantiško Jaunimo Asociacijos ir Lietuvos gėjų lygos. O šie dalykai yra tokie bendražmogiški, kad diena turėtų būti minima šalies lygmeniu dėl tų 3-10 procentų savo piliečių: sesių, brolių, giminaičių ir pažįstamų, kaimynų ir politikų. Būtų gražu ir mokyklose daryti renginius, taip bent kiek apsaugant tuos, kurie auga suprasdami esantys kitos orientacijos ir tuos, kuriais taip vadina. Gal žodžiai gėjus, lesbietė ir jų žargoninės atmainos greitai netektų savo neigiamos reikšmės, o reikštų tiesiog faktą, kaip kad lytis ar tautybė.

Tad ko gi mes nekenčiam? Ar turim savo nuomonę gėjų klausimu, ar naudojamės svetima? Ar turime pakankamai rankų pirštų suskaičiuoti draugus gėjus/lesbietes, mums prisipažinusius apie jausmus tai pačiai lyčiai? O gal nesame verti to, kad mums būtų patikėta ši paslaptis?

Apačioje – vieta atsakymams.