Sprendimai dėžėje

Foto: Erik

Europiečiai mėgsta ES vadinti postmoderniu dariniu, kuriam būdinga kultūrų įvairovė, tarpusavio priklausomybė, „švelniosios galios“ naudojimas, besienės įsivaizduojamosios bendruomenės, sudėtinga politinė alchemija ir niekad nesustojančios daugiasluoksnės derybos. Toks įspūdis, kad „ES projektas“, kuris dažnai sunkiai suprantamas amerikiečiams ar kinams, gali būti suvokiamas tik jo paties kūrime, kaip nuolatinės išeičių paieškos, nepertraukiamas judėjimas (nesvarbu pirmyn ar atgal!). Tačiau jei ES integracijos istoriją vadiname eksperimentu, po kiekvienų Europos Parlamento rinkimų verdančius debatus galima drąsiai tapatinti su lindėjimu dėžėje („inside the box“). Daugmaž taip teigė The Economist Europos korespondentas David Rennie praėjusią savaitę klubo „Forum 311“ surengtoje diskusijoje. Negaliu nesutikti.

Pažvelkime į politinių grupių lyderių debatus rinkimų naktį Europos Parlamente. Rinkėjų abejingumas unisonu aiškinamas taip: žiniasklaida ignoravo EP nuveiktus darbus ir nušvietė tik „blogąsias puses“; visos be išimtiems kampanijos turėjo nacionalinį atspalvį; politikai sostinėse „savinosi“ ES institucijų pasiekimus ir vertė kaltę už nesėkmes; rinkėjai nesidomi EP rinkimais, nes nerenkamos vyriausybės; rinkėjai neatsikrato populiariųjų „mitų“ ir be pagrindo mano, kad jų balsas nieko nelemia, kad viską nusprendžia įtakingos interesų grupės, kad EP neturi jokių galių, kad ES juda centralizuotos valstybės modelio link, kad besiplečiantis biurokratinis aparatas nėra efektyvus ir tt.

Jau kitą rytą žiniasklaidoje pasirodė pirmieji jų pasiūlymai, kaip spręsti šias problemas: sušaukti Konventą „naujos Europos rinkimų sistemos“ kūrimui; efektyvinti komunikaciją; tam tikrą proporciją EP narių rinkti iš europinių partijų sąrašų; Europos komisarus rinkti iš EP narių gretų (po vieną iš kiekvienos nacionalinės delegacijos); nustatyti terminus, iki kada partijos turi skelbti kandidatų sąrašus; siekti kuo greitesnio Lisabonos sutarties įsigaliojimo; ”Euronews“ turi įgyti valstybinės televizijos statusą valstybėse narėse.

Nesakau, kad visos įvardintos priežastys yra laužtos iš piršto, o sprendimo būdai blogi. Problema ta, kad lygiai tos pačios problemos ir pasiūlymai kartojami kas penkerius metus, po kiekvienų EP rinkimų.

Kyla klausimas, kas daroma visą tą laiką, kad šią situaciją pakeisti? Galbūt tikrai pravartu paklausti, kaip tai daro Rennie, ar tikrai EP yra geriausias įmanomas „tiltas“ tarp piliečių ir ES institucijų sistemos? Jei piliečių dalyvavimas įmanomas tik per EP, o nuo pat 1979 m. juose dalyvauja vis mažiau rinkėjų, galbūt 43 proc. yra optimalus variantas – gal nereikia tikėtis, kad rinkėjai ims ir pamils EP? Gal jo neįmanoma pamilti? Ar galimos kitos alternatyvos­? Gal, pavyzdžiui, užtektų nacionalinių parlamentų atstovų? Arba gal sukurti antruosius EP rūmus, kuriuose posėdžiautų pilietinės visuomenes organizacijų atstovai? O gal verta visą EP perkelti į virtualią erdvę? Būtų drąsu …

… Balsai iš dėžės kartojo, kad tai „nerealistiška“, „nepraktiška“, „neatitinka europinio diskurso“, „laiko švaistymas“. Kiti praleido pro ausis (atseit „brito sapalionės“). „Juk be Parlamento ES taptų eilinė tarptautinė organizacija“. Pagaliau, „jei kažkas nepatinka, dalyvauk rinkimuose ir šią situaciją keisk!“

Prieš pastarąjį argumentą atsilaikyti išties nelengva. Tad minėta diskusija grįžo į senas vėžias (Ar pavyks anti-Barroso koalicijos užmačios? Kodėl kairieji nepasinaudojo situacija? Kokią pamoką gavo Libertas? Kaip vertinti „ekolo“ partijų sėkmę? Ar naujasis EP vadovas bus lenkas? Ar naujosios ES šalys jau pavargo nuo demokratijos?) … Iki pasimatymo 2014 m.