Masių sukilimo apraiškos Lietuvoje

Nuotr. iš puslapio RealClimate.org

Pastarąjį mėnesį Lietuvą krėtė rinkiminė karštinė. Kas penkis metus vykstantys prezidento rinkimai yra daugybės visuomenės dėmesio susilaukiantis renginys kiekvienoje šalyje. Lietuva ne išimtis. Tačiau Europos Parlamento rinkimai nesukėlė tokio ažiotažo, nors žiniasklaidoje buvo nušviesti pakankamai ryškiomis spalvomis. Tuo tarpu kasmetinė Eurovizijos psichozė, tokia, kokia būna Lietuvoje, greičiausiai, jau yra tapusi mūsų tautos nacionaliniu bruožu. O keisčiausia yra tai, jog tautiečių įkarščio šiam turnyrui nemalšina ir nuolatiniai lietuviškų dainorėlių pralaimėjimai bei kaskart neadekvačiai skausmingai išgyvenamų nesėkmių kartėlis.

Visi šie renginiai iš dalies patvirtino nuogąstavimus, jog mūsų šalies viešoje erdvėje bandos instinkto dėsniai yra ypatingai gajūs. Vos per vieną mėnesį teko stebėti net keletą reikšmingų to paties fenomeno apraiškų.

Pirmiausia prasčiokiškas tautos mentalitetas visomis vaivorykštės spalvomis suspindo, kai po sensacijų ištroškusios Lietuvos žiniasklaidos sukelto eurovizinio skandalo, buvo viešai nulinčiuotas Jaunųjų konservatorių lygos lyderis Andrius Vyšniauskas. Jau po poros dienų sekusiuose prezidento rinkimuose liaudis dar sykį sutvirtino savo nenuspėjamumo skraiste apgaubtą reputaciją, milžinišką balsų kiekį atiduodama vienam, iki šiol niekuo ypatingu nepasižymėjusiam kandidatui, o į neseniai vykusius Europos Parlamento rinkimus, rinkėjai it susitarę balsuoti nėjo. Tam, be abejo, daug įtakos darė vietinių politologų ar šiaip kokių visuomenės veikėjų įpiršta nuostata, neva Europos Parlamentas yra bereikšmis ir reikalingas tik kaip dosni nukaršėlių politikos veteranų sanatorija.

Gali kilti klausimas, kodėl yra gretinami šie, neatidžiam skaitytojui sunkiai besisiejantys, reiškiniai. Kapanojantis šiuolaikinės žiniasklaidos brukamame lėkštame ir kartais net sąmoningai klaidinančiame pasaulėvaizdyje, panašios paralelės yra nelengvai suvokiamos. Bet pažvelgus į problemas kitu kampu, nei mums primygtinai sugestijuoja populiarioji mass media, daug kas keičiasi. Esmė tame, jog šiais aprašomais atvejais didelė liaudies dalis savo poziciją radikaliai kaitaliojo remdamasi visiškai iracionaliais, o kartais net absurdiškais argumentais.

Kas metus vykstantis Eurovizijos konkursas Lietuvoje visada sulaukia didelio susidomėjimo ir didelių bei paprastai nepagrįstų vilčių puoselėjimo. Ir šiais metais buvo panašiai. Dera pastebėti, jog savo muzikinę klausą tausojantys piliečiai paprastai vengia panašaus kalibro menininkų (kokie dominuoja Eurovizijoje) performansų. Deja, didėlė dalis mūsų tautiečių į kokybę dėmesio nekreipia ir žiūri šį renginį iš sunkiai paaiškinamų paskatų. Kartais tos priežastys, kaip puse lūpų prasitaria neretas sirgalius, – patriotinės.

„Patriotizmas“ pasireiškia labai specifiniais bruožais, kartais net besikertančiais su tradiciniu patriotizmo suvokimu. Duona ir žaidimais sujaudintos liaudies šūksniai „Lietuva, Lietuva“ nebūtinai reiškia gilaus dvasinio vienybės jausmo proveržį arba pagarbos šalies istorijai bei tradicijoms išraišką. Šį nuogąstavimą patvirtinantis konkretus atvejis pasitaikė šių metų eurovizinės savaitės įkarštyje.

Lietuvių dainorėlis užtraukęs draugingosios tautų tėvynes šnekta bei patekęs į finalinį turnyro etapą, sukėlė didžiulį liaudies pasitenkinimą. Didžioji dalis euforijos apimtų interneto vartotojų komentarų liudijo pergalę mūsų šalies rankose. Ir štai tuo momentu pasitaikė kažkoks žmogus, kuris mat, apeliuodamas į kažkokią mistinę istorinę tautos savimonės koncepciją, iškoneveikė akimirksniu liaudies stabu tapusio „dainininko“ draugišką gestą, nesankcionuotai užtraukti rusų kalba. Nenuostabu, jog toks netaktiškas liaudies pre-ekstazinės būsenos sutrikdymas buvo sutiktas itin agresyvia ir bekompromise neigiamos propagandos lavina. Štai kaip nesunkiai tampama tikraisiais liaudies priešais.

Beje, po poros dienų, šalies atstovui užėmus garbingą paskutinę (kaip įprasta lietuviškos muzikos atstovui) vietą, rūkas nuo Lietuvos žmonių smegenų ėmė sklaidytis. Pradėjo busti ir tautinės savigarbos jausmas. Kai kurie net garsiai svarstė ar etiškai buvo pasielgta, kad dėl tokios menkos priežasties buvo sugriauta perspektyvaus jaunojo politiko karjera. Prablaivėjusiųjų akimis žvelgiant, atseit, tie žodžiai apie dainorėlį gal buvo ir ne iš piršto laužti.

Kitą dieną, po to kai įvyko „nacionalinis pažeminimas“ Maskvoje, Lietuvoje buvo galima stebėti dar vieną bandos fenomeno apraišką. Greit pamilta žmonių kandidatė (greičiausiai dėl besąlygiškai ją palaikančios absoliučios didumos žiniasklaidos faktoriaus) tądien buvo oficialiai įforminta kaip naujas garbinimo simbolis liaudžiai. Nors iki pat rinkimų išvakarių nebuvo aiškios net gi būsimosios prezidentės politinės pažiūros, žmonių apsisprendimui tai įtakos neturėjo. Kone spalvingiausiai situaciją nušvietė Panoramos laidoje kalbinto Latvijoje gyvenančio rinkėjo žodžiai, ištarti reporterei paklausus, kodėl balsavote už Grybauskaitę – „Atidaviau savo balsą jai, nes giminės Lietuvoje apie ją gražiai kalba (sic!).“

Gaila, kad panašaus pobūdžio intelektualumu trykštantys piliečiai sudaro mūsų liberalios demokratijos sistemos pagrindą ir yra jos egzistencijos garantas. Kadangi dauguma žmonių balsuoja ypatingai nenuosekliai, patys rinkimai iš tiesų nieko nereiškia. Juos visada laimi establišmento kandidatai, kurie disponuoja didžiausiais pajėgumais apdumti ir užburti inertišką masę efektingu spektakliu. O pagal savo tikras politines pažiūras balsuoja vos keletas procentų piliečių. Kurių, beje, absoliuti dauguma paprastai nepalaiko nei neatsakingų socialinės inžinerijos, nei laissez-faire eksperimentų. Visi kiti, i.e. absoliuti dauguma populiacijos lengvai pasiduoda kerinčiam kalbų, spalvų, garsų ar kitų kūno pojūčių sukurtam žaismui, vis tobulėjančių naujųjų technologijų dėka.

Bėda – šis melo spektaklis neturi jokių alternatyvų, negali būti nei esmingai pakeistas, nei patobulintas, jei nėra peržvelgiama šiuolaikinės demokratijos, o gal tiksliau ochlokratijos, koncepcija. Tokiu atveju diskusijos, kaip padidinti rinkėjų skaičių arba kaip gražinti pasitikėjimą politinėmis partijomis iš tiesų yra tiek veiksmingos, kiek kova su vėjo malūnais. Nekeičiant situacijos iš esmės, o tik imituojant tam tikrą veiklą, yra bandoma nuraminti nešvarią sąžinę, kuri jaučia, jog elgiamasi neteisingai. Šis fenomenas buvo gražiai įkūnytas George‘o Orwello knygos „Gyvulių ūkis“ veikėjo arklio Bokserio personaže. Jo gyvenimo motto skambėjo daugmaž taip – kuo daugiau kažko veiki ar dirbi, tuo mažiau tave kankina egzistenciniai klausimai, o kad jie nekankintų, belieka dirbti dar daugiau ir našiau nei prieš tai.

Europos parlamento rinkimai, turint omenyje rekordinį rinkėjų pasyvumą, apnuogino dar vieną bandos fenomeno pusę. Lietuvos žiniasklaidoje jau nuo pat įstojimo Europos Sąjungon, tam tikra dalis politikos ekspertų ir visokio plauko politologų, apie tautos dalyvavimą jos veikloje kalbėjo su menkai slėpdama kandžia ironija. Neva, ten, Briusely niekam neįdomu ko iš jų tikisi atokieji Europos provincialai. Pašaipus, pseudo nacionalizmo nuotaikomis persmelktas visuomenės veikėjų tonas ilgainiui įsišaknijo lietuvių galvose, suformuodamas, o galbūt atgaivindamas baudžiavinio mentaliteto formas – „ponas, tiek Briusely, tiek Kremliuj tas pats, tad geriau niekur nesigilinkim ir žiūrėkim savo kiemo problemų.“

Tokios išankstinės mūsų tautos nuostatos paskatino savanorišką izoliaciją nuo domėjimosi platesnio masto europinėmis iniciatyvomis bei tuo pačiu atpalaidavo nuo sunkios kūrybinės ar kitokio tipo atsakomybės naštos. Kitaip tariant, įkišus galvą į smėlį, pavojaus kaip nebūta. Bandydamas legitimuoti šią savo poziciją, dažnas pilietis greitakalbe berdamas pasinaudoja viešojoje erdvėje nuo seno plevenantį, tad gerai įsisavintą, burtažodžių rinkinį – į Europarlamentą deleguojami tik dinozaurai, suprask, atgyvenę politikos pensininkai arba politikai mandato siekia dėl geros algos už nesudėtingą ir beprasmį darbą.

Panaši argumentacija daugeliu atvejų linksta prie išvados, jog, apskritai, bet koks dalyvavimas politiniuose procesuose yra neprasmingas. Nes prasmė yra tik darbe, o tiksliau, piniguose. Tą vaizdžiai įkūnija nemažos dalies Lietuvos politikierių įsikasta frazė, kurią, beje, itin mėgo kartoti ir kompartijos lyderis Algirdas Brazauskas – „Gana visokių kalbų ir politikavimų, laikas prie darbų“. Kitaip tariant – tipinė vaižgantiškojo baudžiauninko Napalio dalia.

Žinoma, Europos parlamentas nėra pati iniciatyviausia ar įtakingiausia Europos Sąjungos institucija. Tačiau faktas, jog jis yra renkamas visuotiniuose rinkimuose turi nemažą simbolinę reikšmę, kurios ignoravimas gali kelti aliuzijas kiek giliai tautos mentalitete yra įsišakniję provincialumo daigeliai.

Galiausiai reikėtų pastebėti, jog visi trys aprašytieji atvejai, charakterizuoja vieną ir tą pačią mūsų visuomenės būseną, José Ortegos y Gasseto žodžiais tariant, masių sukilimą. Daugumos keliamos pretenzijos bei nuolatinis duonos ir žaidimų reikalavimas tapo kone visuotinai priimta norma. Su minios balsu skaitosi ir valdžios atstovai. Daugeliu atvejų prastai išauklėtos, vulgarios ir įžūlios masės išrenkami politikai menkai ką besiskiria nuo savojo elektorato. Tad ateityje neturėtų būti keista, jog ir toliau aršiai, it stabus, garbinsime savus atstovus trečiarūšės muzikos fiestoje, aklai rinksime menkai pažįstamus kandidatus į aukščiausius valdžios postus ir provincialiai numosime ranka į viską, kas vyksta ne savoje pelkėje ar artimiausiame jos pasienyje.