susirinkimas2Pradundėjus sausio mėnesio riaušėms, Vilniaus miesto savivaldybė aktyviai mojuoja dvejomis kortomis „leisti“ ir „neleisti“, t.y. leisti Lietuvos piliečiams susirinkti viešoje vietoje ir pareikšti savo nuomonę ar neleisti. Pastarasis „ginklas“ kartais atrodo pavojingesnis už atominį ginklą, nes jis naikina valstybę iš vidaus: po truputį kiekvieną jos ląstelę – pilietį. Šio ginklo padarinius neįmanoma pastebėti po 60 sekundžių, įvertinti aukų skaičių po 60 minučių, o būtinosios pagalbos priemones po 60 valandų, tačiau po 60 metų galime pamatyti, kad valstybė nebeturi savo realaus pamato – piliečio, liko tik vardas, pavardė, gimimo data bei įrašas pase prie tautybės: lietuvis/ė.

Vasario mėnesį Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė rengti mitingą švietimo sistemoje dirbantiems darbuotojams, šį mėnesį – tėvams, pasisakantiems prieš motinystės ir tėvystės išmokų lubų mažinimą, jau kelis metus iš eilės taip pat neišduodamas leidimas organizuoti susibūrimą netradicinės orientacijos piliečiams, ir tai tik keletas viešumon iškilusių ir visiems gerai žinomų istorijų. Teisė į susibūrimus yra viena iš fundamentalių kiekvieno piliečio teisių, ir ji turi būti užtikrinta, tačiau atrodo, kad dvejomis kortomis manipuliuojanti institucija be jokių skrupulų mindo LR konstituciją. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje teigiama, kad „kiekvienas turi teisę laisvai rinktis į taikius susirinkimus“, atrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė pamiršo ir tai, kad jau penkerius metus esame Europos Sąjungos nariais, o šešis dešimtmečius egzistuojančią Jungtinių Tautų chartiją tikriausiai net neverta ir minėti…

Daugumoje pasaulio šalių yra reglamentuojama procedūra dėl leidimo rinktis į taikius susibūrimus, tačiau vargu ar galime rasti pavyzdžių demokratinėse valstybėse, kuriuose nebūtų buvęs išduotas leidimas. Net prancūzai ar graikai, garsėjantys taikių susirinkimų pavertinimu riaušėmis, vargu ar galėtų „pasigirti“, kad jų teisė laisvai rinktis yra ribojama.

Visgi diskutuojant apie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus kyla dar vienas klausimas, juk turime „aukštesnį“ gynėją: Europos Sąjungos institucijos. Šiuo atveju, jeigu net ir nesikreiptume į Europos Teisingumą Teismą dėl laiko ar kompetencijos stokos, šiuos Vilniaus miesto savivaldybės netoleruotinus veiksmus turėtų pastebėti Europos Sąjungos Komisija, kurios viena pagrindinių funkcijų yra prižiūrėti, kaip šalyse narėse yra įgyvendinami sprendimai, direktyvos, reglamentai, rekomendacijos bei kiti dokumentai. Lietuvoje pažeidžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnis, ar Jacques Barrot gali nekreipti dėmesio į tokį valstybinių institucijų savavaliavimą? Be abejo, išlieka tikimybė, kad Europos Komisija net nežino apie tokius mūsų valstybinių institucijų savavaliavimus, tuomet kyla klausimas, o kaip mūsų išrinktieji atstovai į Europos Parlamentą, gal jie galėtų pasisakyti šiuo klausimu?

AR KAS NORS GALI APGINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIO TEISĘ LAISVAI RINKTIS Į TAIKIUS SUSIRINKIMUS?

Įrašo tema:
Bendra