Ką mums duoda United colors of Beneton, Marlboro ir Europa?
Pirmas kartas bloge. Baisu rašyti. Baisu ir kartu tikiu, kad turiu persilaužti. Tikiu, kad žodžiai daug gali. Užrašyti žodžiai – dar daugiau. Tad būsiu atsargi. Sutariau, kad rašysiu – šventa.
Kodėl blogas apie Europą? Va todėl – kad tai – iššūkis. Tik naivuoliai mano, jog po santuokos žmonės jaučiasi artimesni nei prieš ją. Ar girdėjote istorijų apie žmones, kurie taip ir nesuprato ar dokumentinis įsitraukimas į naujus teisiškai įformintus ir su liudininkų parašu patvirtintus santykius kitą dieną jau atrodo niekingas faktas. Bevertis dviejų žmonių tarpusavio santykių formavimui. Kaip prieš taip ir po dokumentų surašymo – santykių žaidimo teikiamas malonumas žaidėjams – jų rankose.
Bičiuliai, noriu pasakyti, jog galime greitai save „įforminti“ kaip europiečius, tačiau turime geroką galą kelio įveikti, kad pradėtume visaverčiai žaisti europinius žaidimus. Turiu minty žaidimą aikštelės ribose, ne atsarginių vietose.
Ogi vieną dieną Vilniaus senamiestyje mindama dviračiu pedalus (tokia būsena stimuliuoja mąstymą) pajutau savyje europietę. Tokią nedrąsią nedrasią, jei būčiau nesusikaupusi ir neskyrusi jai dėmesio – nebūčiau net pastebėjusi. Ir pati ji nelenda į akis. Dar jai nejauku. Neseniai atvykusi. Kitaip nei lietuvė – ji jau seniai čia. Ji manyje kaip šeimininkė savoje virtuvėje – didžiuojasi kiekvienu savo cepelinu, kiekvienu grybšniu sudžiovintų čiobrelių ar kubilu paraugtų kopūstų su degančiomis raudoniu spnguolėmis. Jos nuoširdumu trykštančios akys bei sugrubusios rankos tarsi išduoda lietuvišką nuoširdumą bei ūkiškumą. Ir apie kiekvieną virtuvės kampą ji gali papasakoti po istoriją. Žinoma, geriau jauties kai nepasakoja, nebent esi pasiskiepijęs nuo ilgų istorijų apie tai, kaip sunkiai ji savo prakaitu duoną užsidirba ir kaip daug geriau vakaruose žmonės verčiasi.
O europietė – kur gi ji? Vis pametu ją iš akiračio. Taip taip, jau jaučiu. Ji čia. Turiu susikaupti norėdama pajusti- ji nedrąsi. Jos tiesi tarsi aristokratės laikysena simbolizuoja europos istoriją, grakštus kaklas dvelkia europos monarchijos puoselėta elegancija, daili apranga – tarsi vokiškos tvarkos simbolis. Ji išdidi.
Kaip noriu, kad šios dvi moterys taptų draugėmis. Tikromis draugėmis - kad jaustųsi kaip seserys ir viena kitai pasakotų paslaptis bei dalintųsi naktinėmis pižamomis, tarsi nebūtų skirtumo tarp abiejų. Turiu jom padėti susidraugauti – skirsiu tam laiko ir jėgų. Pradžia nebus sklandi – galėčiau išvardinti 10 kliūčių, kurias reiks įveikti ir 10 motyvų, kodėl reikia tai daryti (apie tai kitą kartą).
Galų gale – bus gerai. Žinau.
Tiesa, pradžioje minėjau, jog žodžiai daug gali. Ir iš tiesų žiū – kiek žmonių visame pasaulyje dėvi „United colors of benetton“ marškinėlius, nes nori pasijausti ne tik madingi, bet ir prisidedantys prie tolerantiškos visuomenės kūrimo, o vyrai iš daugybės rūšių cigarečių rinkdamiesi „Marlboro“ ar tik nesistengia pasijusti charizmatiškais kaubojais saulėlydžio žaroje?
Mano mintis paprasta. Perprasminkime Europą: juk ji nėra tik teisinė valstybių sąjunga, tai mūsų galimybė rinktis, kiek ji mums duoda. Pradėkime nuo paprastų kasdieniškų dalykų – pasijuskime savais ne tik Lietuvos rugiagėlių lauke, būkime savais Momblamo viršūnėje, gėrėkimės savo amžininkų stebuklu – Milano katedra ar Monserato vienuolynu, pristatykime kokiam amerikonui amžininko V.A. Mocarto „Užburtąją fleitą“ kaip pristatote namuose virtus cepelinus.
Pabandykite, tai paprasta.
Iki kitų kartų. Neužilgo susigirdėsime, broliai europiečiai.
“Neužilgo susigirdėsime, broliai europiečiai.” šyptėlėjau į ūsą, jog seserys nepaminėtos
nusišypsojau į ūsą, jog atsisveikinime seserys užmirštos
Yra nesąmonė tapatinti lietuvę su valstiete, o tipinę europietę su aristokrate. Gal geriau tapatinti su prostitute, juk jų buvo daugiau nei aristokračių ir karalaičių, princesių, m? Stereotipai.
Labai madinga lietuvą sieti su praščiokiškumu ir apskritai visu kuo blogiausiu.
Ką reiškia amžininkas? Nelabai supratau šito žodžio pavartojimo prasmę paskutinėje pastraipoje.
Pora pastebėjimų: Malboro –> Marlboro; neužilgo –> netrukus
Fail’ino Europarlamento rinkimai, fail’ins ir šitas blogas.
Beje, jei visi rašys kaip šito straipsnio autorė – tai blog’as fail’ins ne todėl, kad lietuviam Europa nerūpi… Susiimkit. Bent jau neleiskit rašyti tiem, kurie toliau Lenkijos nebuvę.
Čia aišku no offense autorei, bet matosi, kad mergina nemačiusi anei danių kiaulių augintojų ar olandžių sodininkių. Taip pat “pasitempusių elegantiškų” vokiečių moterų, arba “aristokratiškų” prancūzių…
So, tokie palyginimai kaip “lietuvė apie virtuvę papasakotų, rankos sudiržusios, pasiekimai – kopūstų kubilas” ir “europietė tai aristokratė, pasitempusi, super duper” labai diletantiškumu ir išankstiniu nusistatymu dvelkia. Suprantama, kad rašot savo nuomonę, bet ir asmeninė nuomonė gali būti neteisinga.
Na stai ir islenda musu charakterio ypatybes – visur persismelkiantis pesimizmas ir polinkis viska kritikuoti (kalbu apie pastaruosius komentarus). Gal baikim viena karta, nes su tokiais budo bruozais tikrai spindinti ateitis musu nelaukia…
O man patiko! AE minimus “palyginimus” ir Martyno “stereotipus” supratau ne taip tiesmukai. Lina kalba apie bandymus savyje atrasti ir pajusti “europietę”, o tai vargu ar gali būti vertinama kaip neteisinga ar …teisinga. Ji važiuoja dviračiu!!
“Virtuvė” – puiki metofora. Juk ten viskas sava, po ranka: patogiai išdėstyti baldai, į stalčius sudėlioti įrankiai, lentynos prieskonių. Gali pasakoti istorijas ir rinktis iš krūvos receptų. O “europietė” – dar vis nedrasi! Sėkmės.
O ar tik Tu AE nebusi vienas tu komentatoriu ekspertu? kurie esa viska ismano puikiausiai o istikruju tera piktos pilkos vidutinybes. Greiciausiai nezinai kuo uzsiima sio blogo autore, patikek, ko jau ko, bet patirties ji TIKRAI turi daugiau nei 99,9 procentai Lietuvos gyventoju. Jei tu toks geras, kodel nerasai siame bloge m?
Žodžiai “Asmeninė nuomonė gali būti neteisinga” prieštarauja logikai. Informacija, žinios, kuriomis remiamasi, gali būti neteisingos, klaidingos, tačiau nuomonė – jai gali tik pritarti arba ne. Nuomonė dažniausiai susidaroma per asmeninės patirties prizmę, tai kaip ji gali būti neteisinga? Ir apskritai – manyčiau, diskusijų objektas turėtų būti straipsnis, o ne straipsnio autorė.
Autorės palyginimai labai vaizdingi, man jie patiko. Ir nuo kada namų šeimininkė tapatinama su praščiokiškumu? Nereikia atsisakyti savo istorinės tapatybės.
Manau, iš tiesų reikėtų padrąsinti lietuvaičius pajausti europiečius savyje:)) Kaip kad buvo pasakyta: “pradėkime nuo paprastų dalykų”. Gal tuomet išgirsime jų balsuose daugiau optimizmo gaidų :}