Gatvė: akių kontaktas
Kiek ilgai trunka jūsų akių kontaktas su praeiviais gatvėje?
Paprastai stengiamės nespoksoti į nepažįstamus žmones ir laikome tai mandagumo ritualu. Vienas gyvenantis Lietuvoje turkas man pasakojo, kad pirmas Vilniuje praleistas pusmetis jam buvo tikras išbandymas: nors reikalui esant jis sulaukdavo pagalbos iš aplinkinių žmonių, jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad yra visų ignoruojamas („gatvėse niekas į mane nežiūrėjo ir nesišypsojo!”). Vėliau jis tiesiog adaptavosi prie vietinio žvilgsnio rėžimo.
Supratau jį, kai nuvykau į Stambulą ir patyriau „žvilgsnių terorą“.
Stambule praeiviai ir atsitiktiniai pakeleiviai įsižiūri vieni į kitus. Viešos miesto vietos virsta podiumu, kuriuo defiliuodami, praeiviai atsiduria pasaulio dėmesio centre. Priešais atsisėdęs pakeleivis gali visą kelionę žiūrėti tau į akis, nenuleisdamas žvilgsnio. Užtat tavo smegenys, ištrauktos iš įprasto kultūrinio konteksto, blaškosi tarp šio žvilgsnio interpretacijų: juk mūsų kraštų žmogus tvirtai žino „ilgų žvilgsnių be priežasties ir pasekmių nebūna“.
(“The Good, the Bad and the Ugly”)
Šį savo miesto kultūros ypatumą suprato ir turkai. Vienoje iš savo turkų rašytojas Orhan Pamuk nurodo, kad Atatürko valdymo laikais ir vėliau Stambulo laikraščiai skelbdavo gero tono patarimus, skatindami turkus perimti europietišką gyvenimo būdą. Tarp jų yra ir žvilgsnį reglamentuojantys patarimai, pavyzdžiui, „nespoksoti į moterį perdėm aistringai arba taip, tarsi norėtumėte ją nužudyti; lengvai nusišypsokite ir eikite pro šalį“.
photo by:
Žvilgsnis tampa tema tik tuomet, kai iškrentame iš įprasto kultūrinio konteksto ir susiduriame su kitoniškomis žvilgsnio tradicijomis. Tačiau 18-19 amžiaus Europos miestelėnai kur kas daugiau dėmesio skyrė žvilgsnio technikų puoselėjimui bei optiniams prietaisams, kurie buvo būtinas teatrų, literatūrinių salonų ir balių lankymo atributas. , binokliai, lornetai, monokuliarai buvo ir flirto priemonė, ir ginklas, naudojamas žvilgsnių dvikovoje. Egzistavo naudojimosi lornetu menas, lornetavimas. Tačiau įsistebeilyti į kitą žmogų pro lorneto stiklus buvo laikoma blogu tonu.
Lornetavimas – komunikacijos menas, tai buvo galimybė nebyliai pranešti kitam apie savo susidomėjimą arba antipatiją: neretai lornetų stiklai buvo paprasti, jie nepagerindavo regėjimo. Tačiau akiniai (ką jau besakyti apie kontaktinius lęšius) nustoja būti dialogo instrumentu: galite nebent nuimti juos ir mąsliai graužti kojelę, demonstruodami susidomėjimą jau įsibėgėjusiu pokalbiu.
Šiuolaikinis miestelėnas, išmestas iš online režimo, yra bejėgis, kai nori užmegzti kontaktą gatvėje. Internete komunikacija su nepažįstamais žmonėmis būna kur kas intensyvesnė, o kai desperatiškai ieškome preteksto užkalbinti nepažįstamą žmogų gatvėje, įprastos komunikacijos priemonės nepadeda. Bet čia netikėtai į pagalbą ateina dar vienas optinis prietaisas, kuris leidžia pradėti pažintį su nepažįstamaisiais nuo klausimo „Ar galima jus nufotografuoti?“.
Gatvės fotografai medžioklės sezono metu
Apie miesto fotografiją, gatvių mados (street fashion) bumą ir šiuolaikinę antropologiją –
kituose Laimikio įrašuose.
Jekaterina Lavrinec (laimikis.lt)
p.s. rašydama sugalvojau naudingą aksesuarą, kuris pagaliau pakeistų tuos
holivudiškus saulės akinius, uždengiančius pusę veido kaip hidžabas:
tai saulės lornetas. Ieškau, kas pagamintų :}
Jėga straipsnis.
Visų pirma, antroje nuotraukoje pagavot mano grupiokę.
Antra, žmones tikrai erzina net žiūrėjimas į akis pokalbio metu – nuolat sunepataginu, sugėdinu arba suerzinu draugus ar net dėstytojus.
Trečia, – pernai buvau Turkijoje, Ankaroje. Teko daug vaikštinėti neturistiniais rajonais, ir susilaukiau maximaliai žvilgsnių. Gal dėl išskirtinės išvaizdos homogeniškoje tamsių turkų minioje? O gal, kaip dabar galima pagalvot, tai buvo jiems natūralu, bet tikrai jaučiuosi kike gėdingai, kai visi taip drąsiai ir kone agresyviai stebi (vyrai, moterys, vaikai, senoliai).
Ir dar patinka nuolat jūs, Jekaterina, vartojamas žodis ‘miestelėnai’. Skamba taip naiviai ir mielai, retai kur išgirstu
labai tiksliai pastebėta. taip, pas mus mažai kas žiūri į akis, šypsosi ir pan. labai pažįstamas jausmas… o man patinka stebėti žmonės, žiūrėti į akis ir nusišypsoti kokiam vaikui. bet pastebėjau, kad žmogus, į kurį nukreipiu žvilgsnį supanikuoja, pradeda keistai elgtis. kažkaip nemalonu pasidaro, nusuku žvilgsnį ir nueinu sau… lietuviai užadari žmonės.
Labai malonu, kai kas nors gatvėje pasižiūri į akis ir nusišypso. Bet jei nužvelgia lediniu žvilgsniu, pradedu savęs klausinėti, ar kažką ne taip apsirengiau, o gal dėmę per visą pilvą įsitaisiau…
Esu girdėjęs, kad “gyvūnų pasaulyje” ilgas akių kontaktas = nebylus galynėjimasis ir kvietimas į fizinę dvikovą
Tad, sakyčiau, akių kontaktas be šypsenos nežinia kokią reakciją gali iššaukti 
O jeigu rimtai, tai manau visi puikiai nesąmoningai jaučiame kontaktuojančių praeivių siunčiamas emocijas ir signalus. Tik gaila, kad tų teigiamų kontaktų išties pasitaiko ne daug.
Gerbiamieji, akių kontaktas – vienas iš kultūrinių skirtumų
Islamo kraštuose, Lotynų Amerikoj, Pietų Europoj ilgas akių kontaktas laikomas nuoširdumo ir atvirumo išraiška. Tuo tarpu jei įsistebeilysite į akis Šiaurės Europoj ar Azijoj, toks akių kontaktas bus suvokiamas kaip agresyvumas ar pyktis 
Lietuva šiuo požiūriu priklauso Šiaurės Europos zonai, taigi lietuvių lyginimas su turkais yra šiek tiek ne į temą 
(nors ir šiek tiek sutrikęs)
Bet vis dėlto, jei Lietuvoje praeiviui žiūrėdamas į akis draugiškai nusišypsosite, jis bus pamalonintas
Aihara, nors Turkija ir Islamo šalis, o jau Atatürko laikais ėmė perimti “europietiško elgesio” ritualus. Kultūriniai skirtumai yra skirtingų kultūrų atstovų interpretacijų objektai ir priklausomai nuo kultūrinių kontaktų intensyvumo gali keistis. Jei jau Vilniuje turime turkų bendruomenę, kuri reflektuoja vietinius ritualus, skirtingų patirčių gretinimas ne tik yra galimas, bet jis jau vyksta
Kiek tas “zonų” konstruktas galioja intensyvaus turizmo ir migracijos sąlygomis? Ar jis leidžia fiksuoti kultūrinės patirties dinamiką ir ar nenuvertina atskirų grupių patirties?
ačiū! :} Dėl Ankaros ir žvilgsnių – spėju, abu variantai galioja
[Nors ir pabrėžtinas nežiūrėjimas gali išskirti žmogų iš minios].
P.S. kursiokė dar ir meistrė
Linkėjimai jai!
Atsiprašau, jei pasirodė, kad aš labai prieštarauju ar ginčyjuos
taip, kultūros “maišosi” ir perima kažką viena iš kitos. Bet šiaurietiško santūrumo nereikėtų priešpastatyti pietietiškam atvirumui. 20 metų, kaip lietuviai atostogauja intensyvaus akių kontakto zonoje, yra tikrai nepakankamas laiko tarpas perimti visiškai kitokį akių kontakto suvokimą (o ir nereikia). Čia lyg lyginti alų su vynu – abu alkoholiniai gėrimai, bet tokie skirtingi 
ir sunku pasakyti, kuris geresnis. O ir nereikia 
Ir pačioje Lietuvoje pasivažinėjus po skirtingus miestus galima pastebėti ryškių kultūrinių skirtumų. Vilniuje, kokiame Gedimino prospekte kartais net malonu gaudyti žvilgsnius (priešingos lyties aišku) tačiau, net nebandyk netyčia pagauti kokio intelektu nesužaloto “forsiuko” žvilgsnio gūdžioje lietuviško “forslando” gatvėje (miesto pavadinimų neminėsiu).
Reziumuojant be jokios abejonės akių kontakto trukmė yra visuomenės suformuojamas faktorius. Pavyzdys – pagaukite mažo vaiko žvilgsnį. Visose šalyse iki tam tikro amžiaus jis vienodai smalsus ir tiriantis.
Sutinku, kad kontaktų intensyvumas labai suartina jų interpretacijas. Ypač didesniuose daugiakultūriniuose miestuose. Atrodo, kad čia pasiekiamas savotiškas vidurkis – tarp rytų, vakarų, šiaurės ir pietų elgesio modelių. Aišku, pradžioje veikia aibė stereotipų, kurie stabdo šį suartėjimą, tačiau po kurio laiko ir šie pasiduoda.
Toks miestas turi Savo atskiras kultūrines “zonas”. Jos atsiranda ne tik tam tikrose Teritorijose (skverai, aikštės, tuneliai, laiptinės), bet ir Situacijose (grūstis metro, eilė CD parduotuvėje, kava knygyne ir daugelis kitų). Todėl įtariu, kad akių kontaktų ritualai čia formuojasi virš kultūrinių skirtinumų. Jokio nuvertinimo