Europoje neturėtų būti nuobodu

Ar motulė Europa dar išliks vieta laisvai kurti pasaulyje? Vieta kūrybai, kuri nevergautų, pvz. turtingiems feodalams (nūnai — investuotojams) ir pirkliams (dabar — autorių teisių agentams). Ar autoriai neturėtu mėgautis pilietine ir menine pareiga dalintis prastesnėmis savo kūrinių kopijomis, idant susižavėję kultūros vartotojai pirktų geros kokybės įrašus, bilietus į gyvus tų autorių pasirodymus? Ar nebūtų tai būdas turėti gyvybingą, skatinančią kurti ir “vartoti” kūrinius kultūros rinką ES?

Pastaruoju metu 20 amžiaus vidurio JAV sugalvotą prokrustinę (smagiai apipjaustančią viską, kas į ją netelpa ir prašančią dar) copyright sistemą įvairūs tarptautiniai lobistai bando kuo šiurkščiau, kuo skaudžiau įtvirtinti ir ES kraštuose. Švedijoje antai teismas ne tik uždarė “Pirate Bay” laisvo failų apsikeitimo internete vartus, bet ir paskyrė didžiules, likusio gyvenimo dydžio baudas vartų administratoriams.

Bėda tik, kad pasirodė, jog teisėjas pats priklauso vienai copyright fundamentalistų asociacijai…

Tuo tarpu Prancūzijos parlamente vyksta šis tas svarbesnio ir galinčio nulemti naujai renkamo Europarlamento dienotvarkę (ką jau bekalbėti apie kitų kraštų parlamentus). To krašto prezidentas Nicolas Sarkozy (arba Super-Sarko) irgi tai remia (matyt, nedykai, bent jau už moralinę paramą iš didžiųjų media magnatų): būtų įsteigta nacionalinė agentūra, kuri medžiotų ir ilgam atjunginėtų nuo interneto visus, kurie laisvai keičiasi įrašų failais. Jei Nacionalinis Susirinkimas tai patvirtintų — tai būtų žalia šviesa copyright rykliams visoje ES, įskaitant Marijos žemę… (kur VRM, pvz., galėtų imtis šio mielo, baudžiamojo vaidmens).

Panašūs svarstymai šiuo metu vyksta netgi privatumo ir liberalių asmens laisvių motulėje Britanijoje. Vis dėl to tenykščiai panašaus interneto giljotinavimo priešininkai sako:

Mes negalime kurti baudžiamųjų sistemų, kurios verstų internetą naršančius dvylikamečius suprasti copyright vingrybes ir būti atsakingus už savo ir savo šeimos teisinį saugumą.

Amen! Dar galima pridėti, kad tokie bandymai perkelti sudėtingą, itin ribotą senų laikų copyright sistemą elektroninio bendravimo laikams yra nuosprendis kūrybos laisvei: bet kokia kūryba yra bent šiek tiek viens kito citavimas, viens kito vaizduotės, jausmų ir minčių perdirbimas, kas be laisvo turinių apsikeitimo neįmanoma (švelniai tariant).

Naiviai tikiuosi, Kultūros ministerijos autorinių teisių skyrius, paklūstantis tarptautiniamcopyright kryžiaus žygiui, tatai perskaitys ir neskubės siūlyti lietuviškų giljotinų mūsų internautams.

Gera, plėtotina alternatyva senąjam copyright žiaurumui (kai teisingumas tampa formaliai per sudėtingas ir dusinantis gyvenimą) yra http://creativecommons.org/ (dėkoju Eigirdui Žemaičiui už šito priminimą).