Islamėjančios Europos vidiniai prieštaravimai (II)

Tęsinys.

Socialistinė visuomeninė strategija celebrate diversity, kuri iki šiol tebedominuoja Vakaruose, suteikė galimybę kitų kultūrų atstovams atvykti dirbti ir gyventi į klestinčias Europos šalis. Vakariečiai apžavėti viskuo pertekusios buities, savo gyvenimo džiaugsmais nusprendė pasidalinti su visomis pasaulio tautomis. Tuo pat metu jie buvo įsitikinę, jog liberalios demokratijos sukurtos viešojo gyvenimo normos yra, arba taps, visiems savaime suprantami ir priimtini dalykai. Tačiau būtent toks universalistinis mastymo būdas, rodos, labiausiai prisidėjo prie juo toliau, tuo labiau kylančių konfliktų tarp vietinių gyventojų ir atvykėlių iš svečių kraštų (ypač musulmoniškųjų) dėl tarpusavio vertybinių skirtybių.

Žvelgiant iš islamo pusės bendras problemos vaizdas susidaro visiškai priešingas. Kaip jau buvo minėta dauguma musulmonų į Vakarus pradėjo plūsti, šiems atidarius sienas darbo imigracijai. Oficialiai buvo tvirtinama, jog naujiesiems darbininkams bus suteiktos visos galimybės užsidirbti ir gyventi pagal tokias pat taisykles, kurios galioja ir vietiniams gyventojams. Ir ne tik tai – vakariečiai tvirtino, jog bus užtikrintos visos teisės ir laisvės išpažinti bet kokią konfesiją bei puoselėti savo kultūrines šaknis. Vakariečių politikai apimti postmodernizmo inspiruoto dekonstrukcijos kulto tikėjo, jog jų sukurti įstatymų sąvadai, kurie privatizuoja religiją, suformuos naujo tipo visuomenę ir joje galės kartu sugyventi įvairiausių kultūrų atstovai.

Deja, atrodo ir šį kartą pažangios politinės idėjos pralenkė žmogaus gebėjimą keisti savąją pasaulėžiūrą ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo iššūkių. Kas politikams buvo savaime suprantami teisingumo principai, paprastiems žmonėms buvo svetima ir atgrasu. Nors valstybės, po Antro pasaulinio karo, kviesdamos svetimšalius užpildyti savo darbo rinką, populistiškai šiems žadėjo santarvę ir toleranciją jų įsitikinimams, eiliniai piliečiai juos priėmė labai nepatikliai ir šaltai. Mat, atvirkščiai nei progresyvumo bacilos intoksikuotas elitas, šie dar nebuvo užmiršę prieš porą dešimtmečių vyravusių tradicinių moralės normų ir inertiškai jų tebesilaikė. Imigrantai buvo imti stebėti per padidinamąjį stiklą. Darbdaviai visai neseniai iš visuomenės elito kanalų netiesiogiai girdėję tvirtinant, jog „negrai ir arabai yra žemesnė rasė“, darbuotojus atsakingoms pareigoms užimti rinkdavosi labai selektyviai. Paprastai geresnės darbo vietos buvo patikimos vietiniams baltiesiems, o ne spalvotiesiems imigrantams. Atvykėliai žeminami buvo ir kitose viešo gyvenimo sferose: nemandagus ar kartais net grubus elgesys tiek iš privataus sektoriaus, tiek ir iš valstybės biurokratinio aparato tarnautojų pusės, segregacija mokyklose ir gyvenamuosiuose rajonuose, žmogiškąjį orumą žeminančios labdaros akcijos etc.

Visa tai, imigrantų akimis žiūrint buvo niekšinga, dviveidiška išdavystė – valdžia kviečia ir siūlo aukštą pragyvenimo lygį bei socialinių-politinių teisių užtikrinimą, tačiau paprasti piliečiai niekina ir tyčiojasi iš jų kultūros bei rasinės kilmės. Nenuostabu, jog imigrantų gyvenamieji rajonai greitai tapo getais, kuriuose ėmė klestėti neapykanta bei pasidygėjimas juos priėmusia valstybe ir jos piliečiais. Be to, ypač musulmonų tarpe, labai gajos moralinės susilaikymo ir saikingumo vertybės akivaizdžiai kontrastavo su pasileidusių vakariečių elgsena. Imigrantai šlykštėjosi tenykščių žmonių ištvirkimu ir polinkiu į kūniškus geidulius, juos laikydami kone sugyvulėjusia bedievių mase.

Tad stebint dabartinę situaciją musulmono akimis darosi nebekeista, kodėl jis nejaučia lojalumo paleistuvystės ir bedieviškumo kulto persmelktai postmoderniai vakariečių visuomenei. Be kita ko, kai šios morališkai papuvusios visuomenės atstovai ima tyčiotis iš švenčiausių religinių jausmų, tūžmingas atsakas atrodo nebeišvengiamas. Juk valstybės konstitucijoje užfiksuota, jog už pasityčiojimą iš konfesinių įsitikinimų yra baudžiama įstatymo nustatyta tvarka. O dabar, negana to, jog reikia kęsti nuolatinę diskriminaciją dėl savo rasės ir kultūros bei gyventi kartu su nužmogėjančia vakariečių bendruomene, imama juoktis iš didžiausios dvasinės žmogaus vertybės – religijos…

Taigi, apžvelgus abiejų pusių argumentacijos ypatumus, galima nevienareikšmiškai konstatuoti, jog moraliai teisingo sprendimo, kaip išsikapstyti iš šios keblios situacijos, nesunaikinant vienos iš konfliktuojančių pusių pasitikėjimo valstybės užtikrinamu teisingumu visiems savo piliečiams, praktiškai tampa neįmanoma. Kita vertus teisingumo vardan nedera ir toliau slėpti veiksnių, kurie ėmė vesti Vakarų civilizaciją bedugnės krašto link. Be jokios abejonės, dardėjimą žemyn daugiausiai įtakojo modernistinio sąjūdžio sukeltas tradicijos laužymo vajus. Pagal, už humanizmo vardo besislapstančių, aktyvistų bendrai kurtus utopinės politikos principus performuota tradicinė Vakarų bendruomenė tapo savo paties parodija. Po tolerancijos ir santarvės šūkiais gimęs progresyviosios visuomenės rojus ima transformuotis į neapykantos ir smurto terpę. Tik įdomu, kiek dar laiko Europos kairieji bandys lipdyti savo nuolat byrantį tvarinį, tvirtindami, jog gyvenimas gerėja ir jokių didesnių problemų nesama?..