Spooneater (Flickr) nuotrauka

Kadangi atostogos sparčiai įsigali ir vis daugiau progų apsilankyti svečiose šalyse, turime progų paklausinėti europiečių apie Lietuvą. Šįkart atlikome visiškai ne mokslišką tyrimą ir grupei ispanų uždavėme 5 trumpus klausimus apie mūsų šalį. Klausimus užduosime ir kitose šalyse, kad galėtume palyginti atsakymus.

Kokios asociacijos šauna į galvą išgirdus žodį „Lietuva“?

Nežinau, šalta, gražios merginos (juokiasi atsakydami), buvusi Sovietų sąjungos šalis.

Kur dažniausiai girdite žodį Lietuva: sporto naujienose, kriminalinėse kronikose, žemėlapiuose, etc.?

Kelionių žurnalai ir laidos apie keliones, Eurovizija, Iš sporto laidų, bet tik kaip krepšininkus. Puikiai žinau Kurtinaitį ir Sabonį. Esu girdėjęs naujienų laidų rubrikose apie Europos Sąjunga ir ekonomiką.

Pabaikite sakinį: lietuviai yra…

…gana uždari, bet labai darbštūs.

Kaip Jums atrodo, kokia šaliai Lietuva yra labiau gimininga: Rusijai, Švedijai, Lenkijai, Latvijai?

Rusija, gal Latvija, Estija, Lenkija, Čekija. Gal Norvegija (Skandinavija).

Ant kokio produkto įsivaizduotumėte užrašą „Made in Lithuania”?

Nežinau. Gal žuvies, nes turi jūrą, gal tekstilė, mediena (konkretaus produkto niekas neįvardino).

Aaronsigfin (Flickr) nuotrauka

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje bedarbių skaičius siekia beveik 2,5 mln., tačiau atvykeliams šioje šalyje yra lengviau įsidarbinti. Pamatęs tokią mintį visų pirma pagalvočiau apie tingius prancūzus, kuriems valstybė nedirbant moka didesnes pašalpas nei einant į darbą (dar vis nesuprantu šio fenomeno), bet juk kalbame apie salą, kurią nuo Europos skiria Šiaurės jūra. Prieš porą savaičių būnant Londone ir susitikus su lietuviais dirbančiais Anglijos sostinėje kalbėjome apie darbus, mokslus, galimybes ir perspektyvas. Pasirodo, jog tarptautinėse įmonėse yra nustatytos tam tikros neoficialios kvotos, kiek turi dirbti darbuotojų iš kiekvienos šalies arba tiesiog kiek tam tikros rasės darbuotojų turi dirbti įmonėje. Taigi, kai kuriose įmonėse didžioji dalis darbuotojų sudaro ne patys britai, o atvykėliai. Taip yra todėl, jog įmonė atrodytų socialiai atsakinga ir nediskriminuojanti nė vieno žmogaus. Žvelgiant iš britų pozicijos tai tikrai nėra pats geriausias variantas jų darbo rinkai, ypatingai žinant tai, jog visos vargingiau gyvenančios Europos šalys prieš 10 metų pradėjo plūsti į šią salą ieškodami laimės išreikštos banknotais.

Visai neseniai pastebėjau žinutę, jog Europos Komisija svarsto galimybę įvesti kvotas, kurios užtikrintų didesnį procentą moterų  aukščiausio lygio sprendimus priimančiose organuose. Šis sprendimas apimtų ne vien tik  aukščiausias valstybines institucijas, tačiau būtų taikomas ir privačiose kompanijose, kuriose pvz. valdybos nariai yra vien tik vyrai. Dabartiniais paskaičiavimais šiuose valdybos organuose yra tik 10 proc. moterų. Šis skaičius akivaizdžiai yra per mažas, bet tik kaip pats skaičius. Niekas nekalba apie galimybes ir sugebėjimus būti svarbiose pareigose. Jei asmuo yra nusipelnęs ir gali dalyvauti priimant svarbius sprendimus, nėra jokio skirtumo ar tai bus moteris ar vyras.

Nepasaint to, Ispanijos premjero Zapatero vadovaujama vyriausybė 2007 m. priėmė įstatymą, kuriuo vadovaujantis valstybinėse bendrovėse ir biržoje listinguojamose įmonėse, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų 40 proc. aukščiausios valdybos narių turės sudaryti moterys. Panašu, jog moterys yra jėga stumiamos į vadovaujamo ir atsakingo darbo vietas. Nors šis įstatymas įsigalios tik 2015 m., tačiau poveikis jaučiamas jau dabar. 2006 m. moterų skaičius įmonių valdybose sudarė tik 5 proc., o dabar šis skaičius siekia jau 10 proc.

Nors sutinku, jog diskriminacija įvairiais lygiais turi būti kaip įmanoma labiau mažinima, tačiau dirbtinas moterų stūmimas į atsakingas pareigas nėra viena iš išeičių.

Įsibėgėjus vasaros atostogų sezonui, Europos Komisija nuo liepos mėn. visoje  ES pradėjo vykdyti informavimo kampaniją apie traukinių ir lėktuvų keleivių teises. Šį pavasarį, išsiveržus Islandijos ugnikalniui, galėjome įsitikinti, kaip greitai gali sustingti visa oro erdvė ir kaip gerai tuomet reikia žinoti savo, kaip keleivio, teises, kad galėtum sėkmingai grįžti namo ar bent jau deramai laukti atidėto skrydžio. Taigi domėkimės ir ruoškimės, kad, jeigu netyčia atostogas sudrumstų kokie nors netikėtumai, žinotume, ką daryti ir kur kreiptis.

The Labour Party (Flickr) nuotrauka

Panašu, kad vis labiau domimės savo kaip vartotojų teisėmis ir, be abejonės, gamintojų pareigomis. Jau įpratome ant maisto produktų ieškoti užrašo “Tinka vartoti iki…”, sudedamųjų dalių sąrašo ar produktų grynojo svorio. Atėję į parduotuvę, nebepuolame pirkti pirmą pasitaikiusį produktą, tačiau atidžiau nagrinėjame, ką gamintojai rašo produktų etiketėse. Lyginame ir renkamės sau priimtiniausią. Pati pastebėjau, kaip vis ilgiau užtrunku prekybos centre: kiloju skirtingų gamintojų prekes, tyrinėju etiketes, ne tik jų kainą.

Dėl šių priežasčių negalėjau nepastebėti praėjusį mėnesį pasirodžiusių pranešimų apie Europos Parlamento primtą rezoliuciją dėl atnaujintų maisto produktų ženklinimo reikalavimų. Naujose taisyklėse nurodoma, kad maisto produktų gamintojai etiketėse turėtų nurodyti energijos, riebalų, angliavandenių, cukraus, druskos bei baltymų ir skaidulinių medžiagų kiekį 100 g arba ml produkto (jeigu fasuojama porcijomis – tuomet porcijoje). Taip pat siūloma nurodyti rekomenduojamą dienos normą. Be to, būtina nurodyti galimas netoleravimo formas, pvz. alergijas, o ant mėsos ir pieno produktų, šviežių vaisių ir daržovių – kilmės šalį.

Atrodytų, belieka džiaugtis ir laukti, kada naujosios taisyklės įsigalios. Tačiau tą pačią dieną Europos Parlamentas nepritarė maisto produktų ženklinimui “šviesoforo” principu ir tai susilaukė rimto atgarsio spaudoje bei visuomenėje. “Šviesoforo” ženklinimas nėra naujas sumanymas – toks principas taikomas Didžiojoje Britanijoje. Riebalų, cukraus ir druskos kiekis maisto produktuose žymimas šviesoforo principu: raudona reiškia didžiausią, žalia – mažiausią lygį. “The Guardian” teigia, kad nepriklausomas tyrimas parodė, jog britams ši sistema yra lengviausias būdas pasirinkti sveikiausią produktą.

Mano pirmoji reakcija, išgirdus šią naujieną apie nepritarimą, buvo ženkliai paveikta žiniasklaidos. Pritariamai linkčiojau, skaitydama, jog vartotojus parklupdė lobistai. Vis dėlto, ne viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vokiečių europarlamentarės R. Sommer pavyzdys apie tai, kad “vertinant cukraus lygį, saldiklių prisotinta „Coke Light“ gautų žalią tašką dėl to, kad joje nėra cukraus, tuo tarpu natūraliai saldžias vaisių sultis tektų žymėti raudonu skrituliuku“, verčia susimąstyti. Ir išties, netgi tokie mūsų organizmui naudingi ir mineralais bei vitaminais turtingi produktai kaip riešutai greičiausiai gautų raudoną įvertinimą dėl didelio riebalų kiekio. Be to, kaip teigia R. Sommer, Didžiojoje Britanijoje įsivyravo praktika, kada gamintojai sąmoningai stengiasi pelnyti palankesnės spalvos ženklą, pvz. cukrus yra pakeičiamas saldikliais arba krakmolu, druska – glutamatais. Nors kalorijų kiekis produkte ir mažėja, bet mūsų sveikatai kenksmingų dirbtinių medžiagų daugėja. Norom nenorom imu svarstyti, tai visgi kuriam Europos Parlamento sprendimui didesnę įtaką galėjo daryti didžiųjų maisto gamintojų lobistai…

Pasiimu ryžių pakelį, ant kurio aiškiai nurodyta visa reikalinga informacija: energetinė vertė, maistinė vertė 100 g, kilmės šalis,  grynasis svoris, laikymo sąlygos. Vartau pakelį ir galvoju, tai kokios man dar trūksta informacijos, kad lengviau būtų pasirinkti produktą. Įdomu, o ko Jūs ieškote maisto produktų etiketėse? Ir kokios informacijos pasigendate?